Ar tiesa, kad meilė trunka tris metus? O meilė iš pirmo žvilgsnio? Mokslininkai teigia, jog meilė – tai tik cheminė reakcija. Argi? Į klausimą, kas yra ta meilė, atsakyti labai sunku. Yra prirašyta daugybę knygų, sukurta daug straipsnių, kuriuose bandoma analizuoti ir apibrėžti šią sąvoką.
Tačiau bendros nuomonės šia tema nėra, nes meilė yra individualus jausmas ir kiekvieną ji aplanko kitokia.
Kiekvienas ją suvokia kitaip. Vienam tai – pasitikėjimas, kitam tai – dalijimasis rūpesčiais. Trečiam meilė gali būti geras laisvalaikio praleidimas…
Turiu draugą, kuris su mergina draugauja nuo trylikos metų. Dabar jam devyniolika. Jų santykiai iš pažiūros tobuli, jie sako, jog myli vienas kitą. Rodos, viskas šaunu.
Pažįstami jie yra nuo „gilios“ vaikystės, kartu smėlynėje žaidė, tik tada viens kitam ant galvų smėlį berdavo. Vaikystėje jie nesutardavo. Na, bet ne praeitis svarbi… Dabartis. O ji sudėtinga.
Kai pasikalbu su draugu, jis man nedrąsiai užsimena, jog kartais pagalvoja apie kitą merginą, kad seksas su savo mergina pasidarė nuobodus ir lengvai nuspėjamas. Kad su ja jis tebedraugauja dėl stiprių vidinių saitų. Pripratimo?
Jei tai nebūtų draugas, kurį matau kiekvieną dieną, pasakyčiau, jog jų santykius apėmė krizė. Tačiau, matydamas juos besišypsančius ir tvirtai susikabinusius už rankų, negaliu taip teigti.
Aš pats draugauju su mergina penkis mėnesius. Mes, priešingai nei mano draugas, susižavėjome vienas kitu gana greitai. Jau pirmo pasimatymo metu glėbesčiavomės ir neoficialiai tapome pora.
Tačiau jei paklaustumėte, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tvirtai atsakyčiau – ne. Tai tik susižavėjimas, kuris laikui bėgant vystėsi ir toliau tebesivysto… galbūt į meilės jausmą.
Manau, jog meilei reikia laiko. Nepaprasti dalykai retai aplanko greitai.
Tačiau su mano pirmąja mergina, su kuria prabuvome vos tris savaites, buvo visiškai priešingai. Tada jau po pirmo pasimatymo su ja būčiau galėjęs pasakyti, jog esu įsimylėjęs.
Neveltui sakoma „per pirmą kartą labiausiai skauda“ – išsiskyrimas su ja, nors ir greitas, tačiau buvo pats skaudžiausias.
Kai analizuoju savo santykius su merginomis, imu galvoti, jog kiekvieni santykiai grūdina ir kelia meilės kertelę vis aukštyn ir aukštyn. Merginoms pasidariau išrankesnis. Jei po pirmo išsiskyrimo sakiau, jog įsimylėjau ją dėl žydrų akių ir kerinčios šypsenos, kitai galėjau sakyti, jog įsimylėjau ją ne tik dėl gražios išvaizdos, bet ir dėl bendrų pomėgių, dėl bendravimo, gebėjimo išklausyti, supratimo.
Auga žmogus, o kartu su juo bręsta meilės jausmas. Tačiau kaip ten bebūtų, meilę pasiseka patirti ne kiekvienam. Kad mylėtum, turi to norėti. Privalai būti pasiruošęs priimti naują žmogų į savo širdį. O tai padaryti ne visada yra lengva.
Juk dažnai žmonės patiria dalykų, apie kuriuos nenori kitiems pasakoti, būna žmonių, kurie iš prigimties yra užsisklendę savyje ir nerodo jausmų.
Atėjus pavasariui, laikui, kuomet noras mylėti, draugauti, bučiuotis yra itin didelis, pajaučiu konfliktą tarp aistros ir meilės…
Atrodo, kad myli, bet po mėnesio nė pats nesupranti, kas tau nutiko, kodėl nori draugauti su kitu žmogumi arba kodėl tingi susitikti su ankstesniuoju partneriu. Tokį reiškinį pavadinčiau sezoniniu susižavėjimu.
Tikriausiai yra žmonių, kurie „žaidžia meilę“. Jie nežino, myli ar ne, tačiau jiems patinka vaidinti, jog jausmai yra tikri. Tada jie jaučiasi gerai. Bėda ta, jog kartais vieno vaidyba kitam gali atnešti didelį skausmą… Juokingiausia, kad meilė vaidinama dėl aistros patenkinimo, todėl iškart neįmanoma nustoti vaidinti.
Kartą paklausiau labai išvaizdžios klasiokės, kodėl jai vis nesiseka susirasti rimto vaikino. Žinojau, kad ji turi daug gerbėjų, tačiau dėl jos nepasiekiamumo kai kurie ją vadino „pasikėlusia“.
Tada ji man atsakė: „geriau neturėti nieko, nei turėti kažką tik tam, kad turėti“. Frazė pakankamai sudėtinga, tačiau pakartojęs ją savo mintyse, supratau, ką ji turėjo omeny.
Ji nenori prasidėti su bet kuo. Lyg ir teisinga, tačiau tokio požiūrio žmonės dažnai nepagalvoja, jog meilę galima užsiauginti. Meilė kaip kūdikis, ją galima „pagimdyti“, kai abu žmonės stengiasi ir nori tą padaryti.
Tikiu, jog kartais, labai retai, galima įsimylėti žmogų iš pirmo žvilgsnio. Na, gal greičiau ne žmogų, o jo iliuziją. Galima įsimylėti vaikiną, kurį pamatai pirmą kartą, kai jis aršiai kovoja krepšinio aikštelėje. Jį galima įsimylėti dėl ryžto ir atkaklumo.
Susipažinus, jausmai tampa tikra meile. Galima įsimylėti merginą, dėl jos stiliaus ir geros nuotaikos.
Kas vyksta, kai esi įsimylėjęs? Kai esi įsimylėjęs, viskas aplink tave nušvitę margom spalvom, jautiesi pakylėtas, viskuo patenkintas, džiaugiesi kiekviena tau duota diena.
Esi it lengvai apsvaigęs, neši gerą nuotaiką ir skleidi ją kitiems. Neapsakomai gera mylėti ir būti mylimam. Žinoma, prie gero greit priprantama ir po kurio laiko gali užmiršti koks didelis turtas yra meilė.
Gyvenimas ne filmas. Nieko nebūna tobulo. Net jei esi įsimylėjęs, išvengti pykčių nepavyksta. Nors būna barnių ar nesusipratimų, tai tik grūdina mano meilės jausmą. Nesutinki?
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
