Niekas nežino, už kurio kampo slepiasi meilė ir kokių pastangų prireiks jai atpažinti, ką paaukoti teks norint ją išsaugoti. Nors vartotojiška kultūra įsisuko ir į žmonių santykius, vis dar yra užsispyrusių porų, pasiruošusių tikrus jausmus puoselėti bet kokia kaina. Štai, kad ir penkerius metus draugaujant per atstumą, gyvenant su tėvais ar pradėjus ją puoselėti nuo banalios internetinės žinutės.
Nors suaugusieji mėgsta sakyti, kad paauglystės meilė viena, o suaugusių jausmai – visai kas kita, mūsų istorijos rodo priešingai. Negali pasirinkti, kada sutiksi tą vienintelį, o teigti, jog jis tokiu negali būti vien dėl jauno amžiaus – tikra kvailystė.
KARTU, BET ATSKIRAI
Gabrielė (23) ir Alberto (27) susipažino prieš kiek daugiau nei penkerius metus viename Vilniaus naktinių klubų, o draugauti pradėjo jau po mėnesio. Nors lietuvė ir vokietis vengia tai vadinti meile iš pirmo žvilgsnio, po keletos dienų abu pajautė, kad įsimylėjo: „Kad jis negyvena Lietuvoje sužinojau jau pirmąjį susipažinimo vakarą, kuomet jis buvo atvykęs čia studijuoti per „Erasmus“ programą. Iki tol, kol jis išvyko, išdraugavome 8 mėnesius. Ilgiausias ir pats pirmasis išsiskyrimas truko 4 mėnėsius, tačiau dažniausiai susitikdavome kas 4-6 savaites. Krizių buvo kilę, kaip ir pas visas poras. Sunku būti atskirai, bendrauti per atstumą. Sunkiausia silpnumo akimirkomis, kai labiausiai reikėdavo artimo žmogaus peties, o jo šalia nebuvo. Tuomet kildavo visi pykčiai…“
Tam, kad meilė per atstumą egzistuotų, pasak Gabrielės, reikalingas didelis pasitikėjimas: „Be pasitikėjimo santykiai per atstumą tiesiog negalimi, per daug skaudinantys ir atimantys jėgas. O įtarinėti ir pavyduliauti nebuvo priežasčių. Neneigiu, kad mažų užuomazgų visada yra, tačiau nuolatinis ryšio palaikymas ir išsamus bendravimas neleido pavydui įsivažiuoti.“
Gabrielė ir Alberto kartu penkerius metus, o ateities vienas be kito jau seniai neįsivaizduoja. Nesvarbu, jog iki šiol gyvena skirtingose šalyse: „Iki savo pačios santykių per atstumą, man atrodė, kad net Vilnius-Kaunas yra tolimas, o tokia draugystė neįmanoma. Tik asmeninė patirtis privertė patikėti, jog viskas įmanoma, jeigu tikrai myli.“ Dabar Gabrielė gyvena mintimis apie vasarą, kuomet pagaliau visam laikui išsikraustys pas savo mylimąjį.
Sunku būti atskirai, bendrauti per atstumą. Sunkiausia silpnumo akimirkomis, kai labiausiai reikėdavo artimo žmogaus peties, o jo šalia nebuvo.
Žiūrėdama atgal, mergina išskyrė kelis faktus, padėjusius išlikti kartu: „Mus gelbėjo žinojimas, jog vienas kitam esame pernelyg brangūs, kad viską nutrauktume. Neprisileidome tokios minties. Abu vienodai stengiamės kuo dažniau susitikti, kalbėtis ir palaikyti ryšį. Abu puikiai supratome, kad jeigu norime, jog šitie santykiai pavyktų, reikia daug paaukoti. Aukojome neprašant ir nieko nereikalaujant. Niekuomet nesigailėjau pradėjusi tokius netradicinius santykius, jie tik sutvirtino mūsų porą.“
INTERNETINĖ ŠEIMA
Kaunietė Eglė Baliutytė (27) su savo būsimu vaikinu, o dabar jau vyru, susipažino prieš penkerius metus. Nors tuo metu internetinės pažintys buvo tikra naujiena, o apie „Tinderį“ niekas nė pagalvoti nedrįso, jie nusprendė surizikuoti ir susikūrė anketas pažinčių svetainėje: „Aš to niekada nevadinau internetiniais pasimatymais, greičiau, internetiniais susitikimais. O jų buvo tikrai nemažai… Nejausdavau nei baimės, nei gėdos, su vaikinais tiesiog susitikdavau maloniai paplepėti. Niekada nesitikėjau sutikti savo gyvenimo meilę.“
Į lemtingą pasimatymą Eglė ėjo vedama smalsumo ir tikėjosi kolegiškai išgerti kavos, mat su būsima pora buvo giminingų specialybių: „Vaikinas virtualiuose pokalbiuose buvo labai nekalbus, galvojau realybėje teks didžiąją laiko dalį kalbėti tik man. Viskas buvo atvirkščiai. Malonus, mielas, labai simpatiškas.. Negalėjau patikėti, kad pirmo, jau netgi pavadinčiau pasimatymo, metu taip stipriai galėjau susižavėti žmogumi!“
Nors abipusė simpatija akyse gimė jau pirmąjį susitikimą, pažintis klostėsi lėtai ir atsargiai: „Praėjo net keli mėnesiai, kol jis išdrįso pirmą kartą paimti mane už rankos. Tą žingsnį pavadinčiau rimtos draugystės pradžia. Praėjus vieneriems mūsų draugystės metams jis man pasipiršo, o dar po pusmečio susituokėme!“
Nors Eglės istorija skamba lyg iš romantinio filmo, kitoms ji pataria būti atsargesnėms. Atskirti nuoširdų, rimtą vaikiną nuo nuotykių mėgėjo virtualiai bendraujant iš tikrųjų labai sunku: „Kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro, svarbu išlikti budriai, bet nepabandęs – nesužinosi. Pati gyvenimo meilė į tavo duris nepasibels!“
AŠ, JIS IR UOŠVIAI
Solistė Vladyslava Sinkevič-Zonienė (23) lygiai prieš penkerius metus savo vyrą atsitiktinai sutiko dainavimo konkurse. Sunku patikėti, kad jau po pusmečio jie apsigyveno drauge, o po kurio laiku nusprendė gyventi kartu su vaikino tėvais: „Su jo tėvais apsigyvenome prieš pusantrų metų, kai ėmėme taupyti savo šventei. Baimių nebuvo, nes jo tėvai labai šiuolaikiški žmonės. Su jo mama esame kaip geriausios draugės, einame apsipirkti, gaminame, tvarkomės drauge. Net nereikia tartis!“
Pasak merginos, sunkiausia tada, kai reikia pranešti apie išvažiavimą arba negrįžimą nakvoti , bet jeigu gerai sutariate su uošviais, prie visko galima prisitaikyti: „Jeigu mylite žmogų, santykių tikrai nesugadins faktas, jog gyvenate ne dviese. Gyvenime būna visokių situacijų, o tobulas sąlygas susikurti nėra lengva. Jeigu žmogus su jumis gali išbūti ir džiaugsme, ir liūdesy ar nusivylime, tik tuomet planuokite su juo šeimą. Juk visada nebus tik linksma.“
