– Neturiu draugų, nemoku jų susirasti ir jaučiuosi nevykėlė, – greitakalbe išpyškina 17-metė Monika.
– Ką darai dėl to, kad jų turėtum? – bandau išsiaiškinti nepavykusių bandymų kiekį.
– Aš bandau. Bandau užkalbinti, prieiti arčiau bendraujančios grupelės ir tarsi įsipinti į pokalbį, tačiau viskas tik tam kartui. Kitą sykį vėl tas pats – stoviu viena ir niekam tai nerūpi.
– Ką veiki, kai lieki viena? – tikslinuosi, kiek Monika geba užsiimti pati savimi.
– Nieko. Sėdžiu ir pavydžiai stebiu kitus, kurie nors ir taip turi su kuo bendrauti, dar ir kitiems vis tiek yra reikalingi ir nuolat kalbinami. Tada dar labiau susinervinu ir išsitraukiu telefoną, kur viskas daug smagiau ir saugiau. Galiu užkalbinti ir nesijausti kvailai, net jei man niekas nieko neatsako.
Išmokti užsiimti savimi yra nemenkas uždavinys kiekvienam žmogui bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Kuo užimame save – tą ir ugdome. Jei neturėdama ką veikti pertraukų metu aš kreipiu žvilgsnį į telefoną ir pavydžiai stebiu, ką įdomaus veikia kiti, – kaip pasijaučiu? Visas spektras negatyvių emocijų: pavydas, liūdesys, apmaudas, nusivylimas, menkavertiškumas… Jei neturėdama ką veikti, bet turėdama laiko, aš tiesiog tuščiai skrolinu feisbuke – kokia iš to nauda man? Jokios. O štai jeigu turėdama laiko užsiimu savo kompetencijų kėlimu (pavyzdžiui, skaitau saviugdos knygą, klausausi audio knygos apie bendravimo ypatumus, mokausi ispanų kalbos…), atsiveria daugybė pozityvių emocijų DABAR ir dar daug jų nusimato ATEITYJE. Sutelkti dėmesį į telefoną, kai aplinkui vyksta veiksmas, reiškia užsimerkti prieš visus galimus šansus ką nors patirti ar pamatyti realybėje. Tai tik pasyvus stebėjimas tų, kurie įsiamžino būdami aktyvūs. Jei jautiesi, kad gyvenimas aplink tave verda, bet tu tarsi verdi atskirame puode šalia, tikriausiai per mažai esi „čia ir dabar“. Tada kur tu? Visiškai nesvarbu, kur save įsikalinai – mintyse ar telefone, – sugrįžk. Tai laikas, kuris gali būti panaudojamas efektyviau. Tai laikas, kurio tu turi pakankamai, kad protingai jį išnaudodama galėtum savimi didžiuotis. Visur skubi ir nieko nespėji? Sakai, neturi laiko? Pažiūrėkime.
Paskaičiuojam.
Mes visi turim tas pačias 24 paros valandas. Ir aš, ir tu, ir mūrininkas, ir dvasininkas, ir gėlininkas, ir milijonierius, ir žonglierius.
Kiek iš jų miegi? Gal 7 val.?
Kiek iš jų mokaisi? Gal 8 val.?
24 val. (para): 7 val. miegu = 17 val. lieka;
iš tų 17 val. – 8 val. mokausi = 9 val. lieka.
9 valandos… O aš jau pamiegojusi ir pasimokiusi.
Kur jos? Rimtai? Jos mano? Kur jos? Kažkur dingsta. Aš… tiesiog neaišku ką veikiu 9 valandas per parą?… Tai kiek tada aš taip „prasimalu“ per savaitę?
Skaičiuojam toliau:
– Kiek laiko per parą miegu?
– Kiek mokausi?
– Kiek laiko skiriu saviugdai? Knygai?
– Kiek laiko skiriu fizinei veiklai?
– Kiek laiko per parą pratiksi tuščiai?
Gal galiu tą laiką panaudoti efektyviau? Gal kažkam niekaip neatrandu laiko, bet juk galėčiau panaudoti savo atrastas 9 valandas? Kai tai supranti, pasijunti tarsi gavęs papildomo laiko – tiksės jis taip pat, tik jau kitaip naudojamas. Atradusi tuščiai iki šiol leistą laiką ir išnaudodama jį savo kompetencijoms didinti, su kiekviena diena taptum geresnė už save vakar, o tai – didžiausias laimėjimas. Ir jis yra kiekvienoje dienoje.
Bendravimo treniruotės
Vienokius ar kitokius bendravimo įgūdžius mes turime visi, o paties bendravimo mokomės visą gyvenimą. Kiekvienas kartais patiriame sunkumų bendraujant, ir svarbiausia taisyklė čia – neužsidaryti po patirtos nesėkmės. Tai natūralus mokymosi procesas, o kiekvienas nepavykęs bandymas yra galimybė, ne nuosprendis. Jei aš mokausi važiuoti dviračiu ir vis griūnu, nusibalnoju kelius ir nosį, bet vis tiek vėl sėduosi ant jo ir važiuoju – tik laiko ir bandymų skaičiaus klausimas, kada man galiausiai pavyks puikiai. O jei, priešingai, po antro kritimo spjaunu ir nueinu, tai ar išmoksiu važiuoti dviračiu? Va taip savaime, nes tiesiog norėtųsi? Jaučiuosi nevykėlė, todėl daugiau nebandau, nors ir labai noriu? Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Jei nesitreniruoji, tai ir netobulėji. Bendraujant yra lygiai tas pats. Jei atsitraukiu ir nebebandau – nieko nei apie bendravimą, nei apie save nesužinosiu. Kai bandau, bet nepavyksta, galiu analizuoti, kodėl taip yra, ir atsakymas bus dovana. Dovana sužinoti, dovana išmokti. (Pavyzdžiui, jei kalbėdama su žmogumi „užimu visą eterį“, nemoku išlaukti tylos pauzių ar stengiuosi jas nuolat užpildyti tuščiu tarškėjimu – pastebėjusi tai, pasistenk „gaudyti save“ ir elgtis kitaip, tada bus ir rezultatas – malonus bendravimas, kurio siekiu aš, kurio siekia su manimi kiti.)
Laikų psichozė
Bendravimas šiais laikais ypatingas tuo, kad siūlo įvairovę. Galim bendrauti gyvai, galim virtuliai, galim nebendrauti iš viso. Dabar gali susitikti on chat – ir štai tavo pirmasis pasimatymas ir pabendravimas. Šių laikų problema yra ta, kad virtualiam bendravimui žmonės ėmė teikti didesnį dėmesį: taip paprasčiau, nereikia skirti laiko ruošimuisi, važiavimui… Bet ar paprasčiau šiuo atveju yra geriau? Bendraudami per atstumą, rašydami su galimybe kiekvieną atsakymą gerai apgalvoti ar greitai ištrinti, mes iškreipiame realų savęs ir situacijos suvokimą, tai yra kitokia bendravimo forma. Skiriam nepamatuojamai daug laiko savęs pateikimui per gerą nuotrauką, savęs populiarumą ir priėmimą ėmėm matuoti per draugų kiekį socialiniuose tinkluose, o savo pasiekimus vertinti per draugų nuotraukas ir akimirkas jose. Parašom, įkeliam naują nuotrauką ir laukiam draugų reakcijos. Kukliai nebežvilgčiojam ir iš akių nebebandom interpretuoti, ką jie galvoja apie mane, – pažiūrim į laikų skaičių ir viskas aišku – labai gerai aš čia atrodau ar nelabai. O kiek tai atspindi realybę, nebesuku galvos. Man tiesiog faina, kai gaunu like. Tik tiek.
Šiais laikais gauti dėmesio yra daug lengviau, nei nueiti nuo sofos iki šaldytuvo deserto. Mat, norint rasti desertą, visų pirma reikia jį ten pasidėti, o štai norint dėmesio feisbuke ar instagrame – klakt – gera nuotraukėlė su truputį filtriuko ir prašau – tavo desertas. Draugeliai laikina, panos širdelių negaili, o jei dar patinkantis vaikinas paspaudė „labai patinka“ – tavo nuotaika iškart tampa puiki. Šių laikų problema ta, kad žmonės tampa priklausomi nuo kitų įvertinimo. O jei socialinių tinklų veiklą pabandytume perkelti į natūralų gyvenimą? Štai įsivaizduokit:
Sėdžiu namie, trečiadienio vakaras, nėra ką veikt… Ineta zumbos užsiėmime užpakalį kraipo, Martyna su savo žirgais vis prapuolus (net per lietų), Vaiva, tikriausiai, pas matematikos korepetitorių arba savarankiškai mokosi, nes net nepamatė, kad rašiau. Liūdesiukas. Neturiu kuo užsiimti… Bet aš nenusimenu: įsispraudžiu į labiausiai aptemptą suknelę, ryškiai raudonai pasidažau lūpas ir demonstratyviai atsisėdu ant suoliuko netoli namų. Na ir kas, kad lyja, pasistatau skėtį virš galvos ir esu tiesiog graži. Vaikšto žmonės aplink, sustoja, atidžiau pažiūri, dažnas prisizoomina arčiau. Kai kurie nueidami liuks parodo, kai kurių akyse matau širdeles, kai kurie apsimeta, kad nematė, ir nueina. Palaukiu, kol 100 žmonių praeidami į mane kažkaip sureaguos ir palieku suoliuką, einu namo. Gavau dėmesio – smagu, bet kažkaip… nesveika?
Koks skirtumas nuo virtualaus pasaulio? Su socialiniais tinklais kitaip: įmetei nuotrauką ir nuėjai valgyti kugelio. Nereikia sėdėti ir susinepatoginus laukti, kol tave vertina kiti. Tu jau seniai sėdi be aptemptos suknelės, o su trimis dydžiais per dideliu naminiu treningu, bet atsidarai feisbuką – o ten vis dar tave laikina. Kaip liuks! Ir savivertė – opa aukštyn. Neblogai, jei ji nėra žema realybėje. Neblogai, jei nurimusi nepuoli karštligiškai ieškoti naujos suknelės, norėdama vėl išprovokuoti sau pozityvius jausmus.
Laukti įvertinimo iš kitų – tai nepasitikėti savimi. Tai tarsi pačiai nežinoti, kokia esi ir kiek esi vertinga. Žinoma, daugeliui malonu būti įvertintam ir pastebėtam, tik kyla klausimas – už ką? Būti įvertintam už nuopelnus, už pastangas sukelia jausmus, kurie skatina ir toliau tai daryti. „Šaunuolė, kad išsilaikei teises“, „tu nereali, kaip gerai parašei šitą darbą“, „tu nuostabi – pakalbėjom ir man palengvėjo“, – tai įvertinimai, kurie atspindi tikrovę. Įvertinimai, kai tikrai esi verta būti pagirta, kai gali pasididžiuoti pati savimi. Tai kelia savivertę, nes tu supranti, už ką esi giriama. Nori dar kartą patirti tokį jausmą, todėl sieki įdėti dar daugiau pastangų ir vėl jaustis ypatinga, nes kažką sugebi.
Kuo ypatingu ir ką sugebančiu žmogumi jaučiasi tas, kuris dėdamas vis naujas nuotraukas gauna daug laikų? Už ką yra skiriamas įvertinimas „o, gražutė“ ir ar tai tas įvertinimas, kuris skatina tobulėti? O gal tai tik tuščias vidinio ego pamaitinimas? Kai po to tuščiai norisi dar. Ko? Nes faina.
Čia aš pasitikinti savimi tiek nuotraukų aspektu, tiek bendravimu, o tikrovėje esu tyli ir atsiribojusi. Esu priklausoma vien nuo naujų „notifications“… Ir labai nusimenu, jei jų nėra. Nes tada savivertė – bum bum bum žemyn. Ir pradedu mąstyti, kaip ir ką vėl parašius ar įkėlus, kad tų „notifications“ atsirastų.
Socialiniai tinklai su saviverte žaidžia dar vienu aštriu kampu. Jei neturiu ką veikti, patogiai kišenėje turiu telefoną, kuris suteikia galimybę man, atrodytų, visai smagiai leisti laiką: pasižiūrėti, ką veikia kiti. Ir dažniausiai iš nuobodžiaujančios tampu pikta ir nusivylusia. Perkėlus šitą scenarijų į realybę atrodytų taip: išbėgu į gatvę ir imu klausiamai rėkti „Kas šiuo metu už mane gyvenat smagiau?!“ Keistoka, ar ne?
Taigi įsijungiu feisbuką ir matau: viena dabar SPA (prierašas: „biškį rytinės procedūros“), kita vakar buvo restorane su draugais (prierašas: „ir jūs, ir vynas buvot nerealūs!!!“), trečia dar ir dabar Turkijoj (prierašas: „abu nudegę ir labai laimingi“), o aš… nieko. Pasijaučiu kvailai… Visi aplinkui smaginasi, tik aš viena ne.
Susinervinu? Dar ir kaip.
Domėjimasis kitų gyvenimais sujaukia savojo gyvenimo psichologinę atmosferą. Jeigu noriu gyventi smagiai – tai gyvenu, jei noriu būti kitų gyvenimų žiūrovu – tai ir būnu. Esu visiškai laisva rinktis. Todėl rinkis gyventi. Nes rinkdamasi stebėti ir pavydėti – tik tai ir ugdai. O savivertė kyla kartu su kompetencijomis. Kai vertinga esu pati sau, nes žinau, kiek pastangų ir žinių įdedu į tai, ką dabar turiu.
