Močiutė man sakydavo: „Neperšokus griovio, nesakyk „op“. Bet karts nuo karto mes visi tiek šokinėjame, tiek ir sakome „op“.
Ši patarlė primena, kad mes neretai priimame skubotas išvadas. Iš esmės, tame nieko blogo nėra, tačiau jeigu nesuprasime, kad išvadas pasidarėme dar gerokai prieš laiką – gali iškilti nemenkų problemų. Šis kognityvinis sutrikimas gali netgi privesti prie depresijos ar panikos priepuolių. Tačiau jei suvoksime kas vyksta mūsų galvoje – išmoksime su tuo kovoti ir išvengsime neigiamos įtakos mūsų nuotaikoms.
Galima išskirti du būdus, kaip mes priimame skubotas išvadas: „skaitome mintis“ ir „buriame ateitį“. Sutikite, skamba absurdiškai. Pasigilinkime.
Minčių skaitymas
Yra būtent taip, kaip ir skamba: mes nusprendžiame, kad žinome, ką kitas žmogus galvoja. Tai yra problema mažiausiai dėl trijų priežasčių:
1. Mes iš tiesų negalime skaityti kitų žmonių minčių. Tačiau jei mokėtumėme, greičiausiai suprastumėme, kad jos tokios pat atsitiktinės bei nenuoseklios, kaip ir mūsų pačių.
2. Kai darome prelaidą, kad žinome, ką kitas žmogus galvoja, dažniausiai įtikime, kad jis galvoja būtent apie mus (nors dažniausiai taip nėra).
3. Dažniausiai mes nusprendžiame, kad jų mintys apie mus – neigiamos. Tiesa ta, kad dauguma žmonių praleidžia dieną galvodami apie save pačius: jų pačių gyvenimus bei jų pačių poveikį juos supančiam pasauliui. Jei jie ir galvoja apie mus, dažniausiai tai trunka trumpai, o mintys būna neutralios.
Minčių skaitymas susitikinėjimo su patinkančiu asmeniu laikotarpiu gali atrodyti taip:
„Jis man neatrašė. Turbūt aš jam nerūpiu. Galbūt jis nė nebenori manęs matyti. Greičiausiai jis galvoja, kad esu apgailėtina/neįdomi/neverta jo laiko.“
Atkreipkite dėmesį, kad mes retai galvojame pozityviai, pavyzdžiui:
„Jis dar man neatrašė. Turbūt jis neparenka žodžių aprašyti tai, ką jaučia. Jam trūksta žodžių kaip aš jam patinku.“
arba
„Jis dar man neatrašė. Turbūt jis užsikasęs darbais. O gal dar nepasižiūrėjo į telefoną ir net neperskaitė.“
Na, o kadangi mūsų prielaidos dažniausiai yra negatyvios – jos sugadina nuotaiką, priverčia jaustis slogiai, netgi paniškai bijoti, kad gali pasirodyti, jog esame teisūs.
Ateities būrimas
Antrasis būdas pačiam pasidaryti išvadas gali būti prilygintas ateities būrimui. Tai reiškia, kad mes nusprendžiame, kad žinome kas nutiks ateityje. Na, o jei, vistik, gali tai padaryti, matyt, turi geresnį krištolinį rutulį, nei aš.
Ateities būrimas susitikinėjimo su patinkančiu asmeniu laikotarpiu gali atrodyti taip:
„Aš žinau, kas bus toliau. Aš prie jo prisirišiu, jis supras, kad esu nevykėlė ir mane paliks. Visa tai baigsis tuo, kad man bus sudaužyta širdis ir liksiu vieniša kaip visada.“
Tiesa ta, kad tu nežinai, kas nutiks ateityje. Maža to, kaip ir skaitydama mintis, taip ir nuspėdama ateitį tu galvoji tik negatyviai. Tad nieko keisto, kad to pasekoje jautiesi liūdna ir imi bijoti.
Taigi, ką galėtum su tuo padaryti?
Kovoti su netinkama minčių eiga, kurios pasekmė – bloga emocinė ir psichologinė savijauta, gali tiesiogiai, tačiau tai nereiškia, kad lengvai.
Visų pirma reikia pagauti save, kai šitaip įprastai, bet keistai galvoji: „O, štai ir vėl aš skaitau mintis“.
Tuomet reikia tą mintį pakeisti kita, kur kas racionalesne: „Juk aš nežinau, kas nutiks ateityje. Man nepatinka jaustis neužtikrintai, tačiau aš tegaliu laukti ir pamatysiu kaip viskas išsirutulios“.
Kuo dažniau pavyks pakeisti minčių eigą, tuo mažiau imsi tikėti neigiamais dalykais ir tuo rečiau jausiesi prislėgta.
