Ar kada nors pagalvojai, kad gyvenime galėtum nuveikti tiek daug, tačiau bijai, jog galiausiai pasirinksi ne tą kelią? Galbūt svajoji apie karjerą užsienyje, bet kartu norėtum kurti šeimą. Nori keliauti, pažinti pasaulį, išbandyti skirtingas profesijas, tačiau nerimauji, kad kol svarstysi, laikas tiesiog prabėgs. O kas, jei po dešimties ar dvidešimties metų suprasi, kad galėjai gyventi visai kitaip?
Apie šį jausmą dar 1963 metais išleistame romane „Stiklo gaubtas“ (angl. The Bell Jar) rašė amerikiečių poetė ir rašytoja Sylvia Plath. Pasitelkusi figmedžio metaforą, ji pavaizdavo pagrindinės veikėjos dilemą: prieš ją atsiveria daugybė galimų gyvenimo kelių, tačiau ji negali pasirinkti nė vieno, nes kiekvienas sprendimas reikštų kitų galimybių atsisakymą.
Praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, ši metafora skamba stebėtinai aktualiai. Kodėl kartais taip sunku apsispręsti, kai prieš akis atsiveria visas gyvenimas? Ir kaip nustoti bijoti, kad kažkur laukia geresnė tavo ateities versija?
Figmedis, ant kurio auga visi tavo galimi gyvenimai
Įsivaizduok medį, kurio šakos nusėtos prinokusiomis figomis. Kiekvienas vaisius simbolizuoja vis kitą tavo ateitį. Vienoje – sėkminga karjera didmiestyje, kitoje – šeima ir jaukūs namai, trečioje – kelionės po pasaulį, ketvirtoje – kūrybinė veikla, apie kurią seniai svajoji.
Gali pasirinkti bet kurią. Tačiau yra viena problema: pasirinkusi vieną figą, turi susitaikyti su mintimi, kad kitų galbūt niekada neparagausi.
Būtent taip savo ateitį įsivaizduoja Sylvios Plath romano „Stiklo gaubtas“ pagrindinė veikėja Estera Grinvud (angl. Esther Greenwood). Ji mato daugybę patrauklių gyvenimo galimybių, tačiau negali apsispręsti, kurios iš tiesų nori. Kiekviena atrodo verta dėmesio, o mintis pasirinkti tik vieną kelia baimę prarasti visas likusias.
Kol Estera dvejoja, figos pradeda vysti ir kristi nuo medžio. Galiausiai ji lieka alkana, nes taip ir nesugeba išsirinkti nė vienos.
Tai viena įsimintiniausių romano metaforų, atskleidžiančių ne tik pasirinkimų gausą, bet ir jų keliamą nerimą. Estera nebijo, kad jos ateitis bus tuščia. Priešingai – ji mato tiek daug galimybių, kad nežino, kaip susitaikyti su būtinybe kai kurių atsisakyti.
Ir nors Plath šią metaforą sukūrė daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, šiandien ji gali atrodyti dar artimesnė.
Kai atrodo, kad galėtum būti bet kuo
Šiandien nuolat girdime, kad galime tapti kuo panorėję. Keisti profesijas, persikelti į kitą šalį, pradėti verslą, studijuoti iš naujo ar visiškai pakeisti gyvenimo būdą. Atrodytų, tokia laisvė turėtų suteikti ramybės. Juk kuo daugiau galimybių, tuo daugiau šansų susikurti norimą gyvenimą.
Tačiau kartais nutinka priešingai.
Jeigu gali būti bet kuo, kaip žinoti, kuo iš tiesų verta tapti? Jeigu turi tiek daug pasirinkimų, kaip įsitikinti, kad nepraleidi geriausio?
Galbūt studijuoji vieną specialybę, tačiau slapta svarstai, ar nebūtum laimingesnė pasirinkusi kitą. Gal dirbi darbą, kuris tau patinka, bet kartais pagalvoji, kad galėtum pasiekti daugiau. O gal nori išvykti į užsienį, tačiau bijai palikti viską, ką jau susikūrei.
Net ir priėmusi sprendimą gali toliau mintyse gyventi alternatyvius gyvenimus. Tuos, kuriuose pasirinkai kitą universitetą, kitą miestą, kitą žmogų ar kitą karjeros kryptį.
Ir čia slypi viena nemaloniausių pasirinkimo pusių: niekada negalėsi tiksliai sužinoti, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jeigu būtum pasukusi kitu keliu.
Socialiniai tinklai dar labiau sustiprina figmedžio efektą
Kai Sylvia Plath rašė apie figmedį, ji dar negalėjo įsivaizduoti pasaulio, kuriame užtektų kelių telefono ekrano perbraukimų, kad pamatytume dešimtis skirtingų gyvenimo būdų. Šiandien galime kasdien stebėti visiškai nepažįstamų žmonių kasdienybę, jų karjeras, santykius, keliones ir pasirinkimus. O kartu – vis iš naujo svarstyti, ar nenorėtume gyventi taip, kaip jie.
Atsidarai „TikTok“ ir pamatai merginą, kuri būdama dvidešimt penkerių jau įkūrė sėkmingą verslą. Po kelių minučių žiūri vaizdo įrašą apie gyvenimą Paryžiuje. Dar vėliau – apie žmogų, kuris metė darbą ir išvyko keliauti po Aziją. O štai dar viena mergina pasakoja, kaip su šeima persikėlė į užmiestį, augina vištas ir mėgaujasi ramiu gyvenimu gamtos apsuptyje.
Vieną akimirką nori siekti karjeros didmiestyje, kitą – gyventi mažame namelyje prie jūros, o trečią jau svarstai, ar nereikėtų visko mesti ir pradėti iš naujo.
Socialiniai tinklai leidžia pamatyti ne tik tai, ką turi kiti, bet ir tai, kuo pati galėtum būti. Kiekvienas naujas vaizdo įrašas tarsi prideda dar vieną figą prie tavo galimų gyvenimų medžio.
Taip atsiranda baimė kažką praleisti. Tik šiuo atveju nerimaujame ne dėl vakarėlio ar renginio, į kurį nenuėjome. Bijome praleisti visą gyvenimo versiją, kuri galbūt būtų buvusi geresnė už dabartinę.
Žinoma, socialiniuose tinkluose dažniausiai matome gražiausias kitų žmonių gyvenimo akimirkas. Karjera užsienyje atrodo įspūdingai, kol nereikia susidurti su vienatve. Nuosavas verslas atrodo viliojančiai, kol nepamatai finansinės rizikos ir ilgų darbo valandų. Nuolatinės kelionės atrodo kaip svajonė, kol nereikia spręsti, kur iš tiesų yra tavo namai. Net ir ramus gyvenimas užmiestyje turi savų iššūkių, kurių trumpuose, estetiškuose vaizdo įrašuose dažniausiai nepamatysi.
Lygindami savo kasdienybę su kitų žmonių gyvenimo fragmentais, šiuos sunkumus lengvai pamirštame. Ir tuomet net gyvenimas, kuriuo dar vakar buvome patenkinti, staiga gali pasirodyti nepakankamas.
Kodėl bijome pasirinkti neteisingai?
Psichologas Barry Schwartzas knygoje „The Paradox of Choice“ nagrinėja reiškinį, vadinamą pasirinkimų paradoksu. Jo esmė – nors pasirinkimo laisvė yra vertinga, pernelyg didelis alternatyvų skaičius tam tikrose situacijose gali apsunkinti sprendimų priėmimą ir sumažinti pasitenkinimą pasirinkimu.
Pagalvok apie paprastą situaciją: nori nusipirkti naują paltą. Randi vieną, kuris tau patinka, tačiau nusprendi dar paieškoti. Gal kitur bus gražesnis? Pigesnis? Kokybiškesnis? Po kelių valandų jau turi dvidešimt atidarytų internetinių parduotuvių langų, bet vis dar nieko nenusipirkai.
O dabar įsivaizduok, kad renkiesi ne paltą, o profesiją, gyvenamąją vietą ar savo ateities kryptį.
Tokiais atvejais noras priimti geriausią sprendimą gali virsti nuolatiniu abejonių šaltiniu.
Ypač tada, kai į pasirinkimą žiūrime kaip į galutinį nuosprendį. Atrodo, kad pasirinkusi vieną profesiją privalėsi ja užsiimti visą gyvenimą, o persikėlusi į kitą šalį nebegalėsi grįžti.
Tačiau gyvenimas retai būna toks tiesus ir nuspėjamas.
Baimė iššvaistyti savo potencialą
Galbūt didžiausią nerimą kelia ne pati klaida, o mintis, kad galėjai pasiekti daugiau.
Kad kažkur egzistuoja kita tavo versija, kuri išdrįso rizikuoti, pasirinko teisingą profesiją, laiku išvyko į užsienį ir šiandien gyvena gyvenimą, apie kurį tu tik svajoji.
Ši mintis gali būti ypač stipri jaunystėje, kai atrodo, kad visas gyvenimas dar prieš akis, tačiau kartu jauti spaudimą kuo greičiau išsiaiškinti, ką su juo daryti.
Norisi išnaudoti savo potencialą, nepraleisti progų, nesigailėti sprendimų. Bet ką apskritai reiškia išnaudoti visą savo potencialą?
Jeigu turi talentą rašyti, ar privalai tapti rašytoja? Jeigu tau sekasi mokslai, ar būtinai turi siekti akademinės karjeros? Jeigu mėgsti keliauti, ar ramus gyvenimas viename mieste reiškia, kad neišnaudojai savo galimybių?
Galbūt kartais pamirštame, kad gebėjimas kažką padaryti nereiškia pareigos tai padaryti.
Ne kiekvienas pomėgis turi tapti karjera. Ne kiekviena svajonė turi būti įgyvendinta. Ir ne kiekviena galimybė yra skirta tam, kad ja pasinaudotume.
Kaip išsirinkti savo figą?
Sylvios Plath metafora nesuteikia paprasto atsakymo, kurią gyvenimo kryptį reikėtų pasirinkti. Tačiau ji gali padėti kitaip pažvelgti į patį apsisprendimo procesą.
Pirmiausia verta savęs paklausti, ar tam tikro gyvenimo iš tiesų nori, ar jis tiesiog gražiai atrodo iš šalies. Galbūt svajoji apie gyvenimą Niujorke, nes tave traukia jo galimybės, o gal todėl, kad socialiniuose tinkluose nuolat matai estetiškus vaizdo įrašus apie rytinę kavą Manhatane?
Taip pat naudinga atskirti tai, ko nori dabar, nuo to, ko galbūt norėsi po dešimties metų. Neprivalai šiandien nuspręsti, kaip atrodys visas likęs tavo gyvenimas.
Jeigu šiuo metu nori siekti karjeros, tai nereiškia, kad vėliau negalėsi skirti daugiau dėmesio šeimai. Jeigu nuspręsi keliauti, tai nereiškia, kad niekada nesusikursi pastovių namų.
Žinoma, kai kurie sprendimai turi ilgalaikių pasekmių, o tam tikros galimybės iš tiesų gali būti prarastos. Tačiau ne visi gyvenimo keliai yra tokie griežtai atskirti, kaip figos ant medžio.
Kartais galime pasirinkti vieną kryptį, vėliau ją pakeisti arba atrasti būdą suderinti kelis svarbius dalykus.
Galiausiai verta prisiminti, kad sprendimo kokybė ne visada paaiškėja iš jo rezultato. Gali priimti gerai apgalvotą sprendimą ir vis tiek susidurti su sunkumais. Tai savaime nereiškia, kad pasirinkai neteisingai.
O kas, jei nėra vieno teisingo gyvenimo?
Galbūt labiausiai išlaisvinanti mintis yra ta, kad niekur neegzistuoja vienas tobulas gyvenimo scenarijus, kurį privalai atrasti.
Visada bus dalykų, kurių nepatirsi. Miestų, kuriuose negyvensi. Profesijų, kurių neišbandysi. Žmonių, kurių nesutiksi. Ir tai nereiškia, kad tavo gyvenimas dėl to bus mažiau vertingas.
Grįžtant prie Sylvios Plath figmedžio, galima pastebėti vieną svarbų dalyką: Estera taip bijojo prarasti kitas galimybes, kad nebegalėjo pasinaudoti nė viena.
Galbūt didžiausia rizika kartais yra ne pasirinkti neteisingai, o taip ilgai ieškoti tobulo pasirinkimo, kad nustoji gyventi dabartyje.
Niekas negali pažadėti, kad po dešimties metų nesigailėsi nė vieno sprendimo. Tačiau lygiai taip pat niekas negali įrodyti, kad nepasirinktas gyvenimas būtų buvęs geresnis.
Tad galbūt svarbiausia ne išsirinkti pačią geriausią figą nuo medžio, o leisti sau pagaliau paragauti tos, kurią pasirinkai.
