Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusi frazė „If he wanted to, he would“ (liet. jeigu norėtų, padarytų) tapo kone santykių matavimo vienetu. Įkeli įrašą, kad vaikinas retai perka gėlių? Komentaruose pasipila: „Jeigu norėtų, nupirktų.“ Nerašo pirmas? Jeigu norėtų, parašytų. Nesako komplimentų? Na, atsakymą jau žinai.
Iš pirmo žvilgsnio ši taisyklė atrodo labai patogi. Užuot valandų valandas analizavusi žinutes ir ieškojusi pasiteisinimų kitam žmogui, tiesiog žiūri į jo veiksmus. Tačiau realūs santykiai retai būna tokie paprasti. Kartais „jeigu norėtų, padarytų“ yra būtent tas priminimas, kurio reikia. O kartais tai tiesiog gražiau skambantis būdas tikėtis, kad partneris perskaitys tavo mintis.
Kada šis patarimas turi prasmės?
Jeigu žmogus kelias savaites neranda laiko parašyti, nuolat paskutinę minutę atšaukia pasimatymus, niekada pats jų neinicijuoja ir palieka tave spėlioti, ar apskritai yra suinteresuotas, tam tikru momentu verta nustoti kurti pasiteisinimus už jį.
„Jis turbūt labai užsiėmęs.“ „Gal tiesiog nemėgsta rašinėti.“ „Gal pametė telefoną.“ Vienas toks atvejis dar nieko nepasako, tačiau kai tai tampa nuolatiniu elgesio modeliu, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką žmogus sako, bet ir į tai, ką iš tikrųjų daro.
Būtent tokiose situacijose ši frazė gali būti naudinga. Ne todėl, kad susidomėjęs žmogus visada elgsis tobulai, o todėl, kad ji primena neinvestuoti visos savo energijos į ryšį, kurį nuolat bandai palaikyti viena.
Bet partneris negali perskaityti tavo minčių
Problema prasideda tada, kai „jeigu norėtų, padarytų“ pradedame taikyti dalykams, apie kuriuos kitam žmogui niekada net nepasakėme.
Galbūt tau labai svarbu kartais be progos gauti gėlių. Gal norėtum dažniau išgirsti komplimentą. Gal tavo galvoje romantiškas gimtadienis reiškia suplanuotą vakarienę, o partnerio galvoje meilė pasireiškia tuo, kad ryte nuvalo ledą nuo tavo automobilio.
Jeigu niekada nepasakei, ko tau reikia, partnerio nesugebėjimas to atspėti nebūtinai reiškia, kad jam nerūpi. Norėti padaryti kitą žmogų laimingą ir tiksliai žinoti, kaip tai padaryti, nėra tas pats.
Noras dar nereiškia, kad žmogus visada sugebės tai padaryti
Žmonės ne visada elgiasi idealiai pagal savo norus. Galima norėti būti dėmesingesniam ir vis tiek kažką pamiršti. Norėti daugiau kalbėti apie jausmus ir nemokėti to daryti. Norėti būti šalia partnerio ir tuo pačiu išgyventi laikotarpį, kai darbai, stresas ar kitos problemos palieka labai mažai energijos.
Žmogaus ankstesnė santykių patirtis ir tai, kokį artumą jis matė augdamas, taip pat gali turėti įtakos tam, kaip lengvai jis reiškia emocijas ar reaguoja į artumą.
Tačiau čia yra svarbi riba: paaiškinimas nėra tas pats, kas pasiteisinimas. Tai, kad žmogui sunku kalbėti apie jausmus, nereiškia, kad tu turi metų metus tenkintis santykiais, kuriuose tavo poreikiai lieka visiškai nepastebėti.
Svarbiau tai, kas nutinka po pokalbio
Galbūt geresnis santykių matavimo vienetas yra ne „jeigu norėtų, padarytų“, o „kas nutinka, kai pasakau, ko man reikia?“
Pasakei, kad norėtum dažniau kartu planuoti pasimatymus. Ar partneris bent pabando? Paaiškinai, kad tau svarbu kartais išgirsti komplimentą. Ar jis į tai atsižvelgia? Pasakei, kad nuolat atšaukiami planai tave žeidžia. Ar po pokalbio kas nors keičiasi?
Niekas neprivalo po vieno pokalbio akimirksniu tapti tobulu partneriu. Tačiau yra skirtumas tarp žmogaus, kuris ne visada pataiko, bet išgirdęs tave stengiasi, ir žmogaus, kuriam savo poreikius turi aiškinti vėl ir vėl.
Tai kokia išvada?
Galų gale, „jeigu norėtų, padarytų“ geriausiai veikia ne kaip universali santykių taisyklė, o kaip priminimas žiūrėti į veiksmus. Tik prieš nusprendžiant, ką tie veiksmai reiškia, verta savęs paklausti dar vieno dalyko: ar partneris apskritai žinojo, ko iš jo tikiesi? Būtų labai patogu, jei partneriai mokėtų skaityti mūsų mintis, bet tokio prietaiso kol kas niekas neišrado. Nebent, žinoma, susitikinėji su ekstrasensu.
