Seksualumo viešumoje šiandien kur kas daugiau nei prieš dešimtmetį. Tačiau kur baigiasi drąsi saviraiška ir prasideda noras būti pastebėtam? Pasak porų psichologo Mykolo Truncės, iš nuotraukos sunku pasakyti, ar žmogus taip reiškia laisvę, ar ieško patvirtinimo. Daug svarbiau, kodėl jis tai daro ir kaip jaučiasi, kai „patiktukų“ sulaukia mažiau, nei tikėjosi.
Seksualumo vis daugiau
M.Truncė neabejoja, kad seksualumas šiandien rodomas dažniau ir atviriau nei prieš dešimt metų. Labiausiai tai matyti socialiniuose tinkluose, kur erotiški kūno vaizdai ir provokuojančios pozos tapo įprastu turiniu. Kai kam seksualumas tapo ne tik saviraiška, bet ir pajamų šaltiniu – psichologas primena „OnlyFans“ kultūrą, kurioje žmonės už mokestį dalijasi intymiomis savo nuotraukomis ir vaizdo įrašais.
Drąsesnė tapo ir mada: permatomi audiniai, „nuogos suknelės“, apatinis trikotažas, dėvimas kaip viršutinis drabužis, šiandien nieko nebestebina. Anot psichologo, mados reklamų tyrimai rodo, kad 2020 metais seksualizuotų modelių vaizdų jose buvo daugiau nei 2010-aisiais. Atviresni tapo ir muzikiniai vaizdo klipai, realybės šou, festivalių apranga, todėl riba tarp to, kas privatu, ir to, kas rodoma viešai, vis labiau nyksta.
Kodėl taip nutiko? „Pagrindinė varomoji jėga – socialinių tinklų tikslas pritraukti daugiau žiūrovų dėmesio ir jį išlaikyti kuo ilgiau. O seksualumas greitai pritraukia žiūrinčiųjų dėmesį“, – aiškina M.Truncė. Psichologas remiasi ir tyrimais, kurie rodo, jog socialiniuose tinkluose matomas turinys keičia tai, kaip žmonės suvokia ir rodo savo seksualumą, o kitų pritarimas stipriai skatina pateikti save seksualiai.
Antra priežastis, jo teigimu, yra ta, kad visuomenė atsipalaidavo. Seksualinė revoliucija pamažu išlaisvino kalbą apie seksualumą, o internetas šį procesą itin paspartino, todėl šiandien apie intymumą, orientaciją ar sutikimą kalbama kur kas atviriau. „Tai ne visada reiškia daugiau seksualinių vaizdų, bet reiškia mažiau tabu“, – pastebi M.Truncė.
Ieško vertės ir priėmimo
Psichologas primena, kad noras rodyti savo kūną būdingas toli gražu ne visiems. Socialiniuose tinkluose dominuoja atrinktas, paklausiausias turinys, todėl ir susidaro įspūdis, kad taip elgiasi dauguma.
Vis dėlto, kai poreikis demonstruoti seksualumą tampa itin stiprus, jo šaknų M.Truncė siūlo ieškoti vaikystėje.
„Jei mergaitei augant susiformavo menkavertiškumas, ji sieks kompensuoti šį jausmą demonstruodama savo kūną. Su sąlyga, kad tas kūnas yra gražus ir atitinka standartus. Taip mergina gauna patiktukų ir jais bando kompensuoti jaučiamą menkavertiškumą“, – sako psichologas.
Ne mažiau žmogų gali veikti ir baimė būti atstumtam. Ji dažnai įsišaknija dar vaikystėje, išgyvenus tėvų skyrybas ar jausmą, kad esi apleistas: „Tokiai merginai sunku pasakyti „ne“, ir ji visomis išgalėmis siekia gauti kuo daugiau dėmesio. Mano galva, šis jausmas labai stiprus visiems, ypač Lietuvoje, ir verčia žmones aukotis, kentėti, bet tik nelikti vienai ar vienam.“
Kartu prisideda ir giliai sąmonėje įstrigę elgesio modeliai.
„Nors patriarchalinis šeimos modelis, kai vyras yra šeimos galva, o žmona turi jam paklusti, vis dažniau lieka praeityje ir dabar jau siekiama sukurti lygiavertę partnerystę, senas archetipas – moteris turi būti patraukli vyrui, kad ją paimtų į žmonas, – dar gyvas mūsų sąmonėje. Šis noras būti patrauklia gali skatinti demonstruoti savo kūną“, – sako M.Truncė.
Patiktukai tampa matu
Menkavertiškumo jausmą, pasak psichologo, itin lengva kompensuoti socialiniuose tinkluose. Čia žmogus ne tik parodo save, bet ir tuoj pat pamato, kiek „patiktukų“ jam skyrė kiti.
„Jeigu kūną pabrėžianti nuotrauka sulaukia daugiau reakcijų, žmogus gali tai suprasti kaip ženklą: „Toks esu patrauklesnis, toks labiau patinku“, – komentuoja porų psichologas Mykolas Truncė. – Visgi patiktukas yra dviprasmis – jis gali reikšti simpatiją, susidomėjimą fotografija, draugišką palaikymą ar tiesiog įprotį. Jis nėra patikimas žmogaus vertės ar santykių artumo matas.“
Sunkumų, pašnekovo teigimu, kyla tada, kai šie skaičiai tampa pagrindiniu savivertės šaltiniu: mažesnis reakcijų skaičius išgyvenamas kaip atstūmimas, įrašą norisi tikrinti vėl ir vėl, o kitą kartą paskelbti dar drąsesnę nuotrauką.
Visai kitaip jaučiasi žmogus, kuris savimi pasitiki. „Jis gali rinktis ir atvirumą, ir privatumą, nustatyti ribas, atsisakyti kitų spaudimo. Jo savivertė nesugriūva, jeigu nuotrauka sulaukia mažai dėmesio. Patrauklumas jam yra viena savęs dalis greta gebėjimų, charakterio ir santykių“, – sako M.Truncė.
Standartas virsta norma
Seksualizuotos nuotraukos veikia ne tik tuos, kurie jas skelbia, bet ir tuos, kurie jas žiūri. Psichologas atkreipia dėmesį, kad anksčiau moterims vyravo „90–60–90“ idealas, o šiandien ekranuose labiausiai akcentuojami klubai, sėdmenys ir itin siauras liemuo. Kasdien matydamas tokius kadrus, žmogus nejučia ima su jais lyginti save.
„Matydami pasikartojančius, atrinktus ar pagražintus vaizdus, galime pradėti lyginti su jais savo kasdienę išvaizdą. Tuomet siauras grožio standartas ima atrodyti kaip norma. O jei mūsų kūnas neatitinka tų „normų“, galime jaustis menkaverčiai, slėpti savo kūną po drabužiais“, – sako M.Truncė.
Kaip toli gali nueiti tokios kompleksų pasėtos baimės, psichologas iliustruoja pavyzdžiu iš praktikos: „Per daugiau nei 700 porų konsultavimo atvejų buvo viena pora, kurioje vyras šešiolika metų, nuo pat tada, kai jie apsigyveno kartu, nebuvo matęs žmonos nuogos. Nors jie mylėdavosi, tiesa, nedažnai, ir augina du vaikus.“
„Pasitenkinimas kūnu nereiškia, kad privalote mėgti kiekvieną jo savybę, – primena jis. – Svarbu, kad nepasitenkinimas neatimtų teisės į artumą, pagarbą ir visavertį gyvenimą.“
/ Shutterstock
Paaugliai išbando patys
Stipriausiai seksualizuoti vaizdai veikia paauglius: jų kūnas keičiasi, formuojasi tapatybė, o bendraamžių pripažinimas atrodo svarbiausias pasaulyje.
„Seksualizuoti vaizdai gali skatinti vertinti save stebėtojo akimis: „Ar atrodau pakankamai patraukliai?“ Kai kuriems tai siejasi su nepasitenkinimu kūnu ar spaudimu save pateikti seksualiai, nors patys dar nesijaučia tam pasiruošę. Pastebėjau paauglių madą nešioti nusmukusias kelnes, kad kiti matytų jų apatines kelnaites ar nuogą juosmenį. Tai rodo, kad jiems svarbu būti seksualiems ir atkreipti kitų dėmesį į save“, – sako M.Truncė.
Vis dėlto didžiausi pokyčiai įvyksta tada, kai paaugliai iš pasyvių stebėtojų patys tampa turinio kūrėjais. Tai patvirtina ir pusmetį trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 1 288 paaugliai. Paaiškėjo, kad tiems, kurie skelbė seksualizuotas savo nuotraukas, seksualinis patrauklumas tapo svarbesne jų savęs suvokimo dalimi, o tiems, kurie tik žiūrėjo kitų įrašus, tokio pokyčio nepastebėta.
Kada kūnas ima valdyti
Rūpintis išvaizda, sportuoti ar norėti patikti, pasak M.Truncės, visiškai normalu. Susirūpinti verta tada, kai mintys apie kūną ima valdyti nuotaiką ir trukdo gyventi.
„Svarbu vertinti ne vien elgesio dažnį, bet jo kainą: ar nukenčia sveikata, mokslai, darbas, santykiai? Ar žmogus gali lanksčiai pasirinkti, ar jaučiasi priverstas atlikti tam tikrus ritualus?“ – klausia psichologas.
Pirmiausia, jo teigimu, verta sau pripažinti, kad socialinių tinklų įrašai, komentarai ar baimė būti atstumtam kelia įtampą.
„Tikslas – kad rūpinimasis kūnu būtų gyvenimo dalis, o ne sąlyga jaustis vertam meilės, pagarbos ir dalyvavimo gyvenime“, – sako M.Truncė.
G.Truncės testas
Kiek išvaizdos rūpesčiai veikia kasdienybę?
Prie kiekvieno teiginio pažymėkite, kaip dažnai taip būna: niekada, retai, kartais, dažnai ar visada.
Lyginu savo kūną su kitų ir po to jaučiuosi prasčiau.
Pakartotinai tikrinu veidrodį, nuotraukas ar savo įrašų reakcijas ir sunkiai sustoju.
Prašau patvirtinti, kad atrodau gerai, tačiau nusiraminu tik trumpam.
Dėl išvaizdos vengiu susitikimų, fotografavimosi ar norimo artumo.
Mano nuotaika stipriai priklauso nuo komentarų apie kūną.
Rodau kūną ar skelbiu vaizdus, nors pats nenoriu, kad neprarasčiau dėmesio ar pritarimo.
Dėl išvaizdos riboju maistą taip, kad jaučiu silpnumą, arba sportuoju nepaisydamas skausmo, ligos ar išsekimo.
Išvaizdai išleidžiu daugiau, negu galiu sau leisti.
Rūpesčiai dėl kūno trukdo darbui, mokslams, poilsiui ar santykiams.
Kaip vertinti?
Vienas įspėjimą rodantis atsakymas sutrikimo neįrodo. Svarbiausia – patiriama kančia, pasirinkimo laisvė ir poveikis gyvenimui. Jei sunkumai kartojasi ar tenka atsisakyti svarbių veiklų, verta pasikalbėti su psichologu, o ribojant maistą, alpstant ar jaučiant stiprų silpnumą – ir su gydytoju.
