Tikriausiai ir jūs ne kartą esate su jais susidūrę. Juk atšilus orams, į gatves patraukia vis daugiau muzikantų.

Taigi, šįsyk „Mokyklos Frontas“ kalba būtent apie tai – gatvės muziką ir gatvės muzikantus.

Miestas be muzikos – neįsivaizduojamas

Sunku patikėti, kad dar prieš porą dešimtmečių Lietuvoje gatvės muzikantai buvo laikomi tik miesto triukšmadariais ar elgetomis, o gatvės muzika – beverte.

Tačiau netrukus į Lietuvą lyg gaivus oro gūsis plūstelėjo europietiškos idėjos, o kartu su jomis ir palankesnis požiūris į gatvės muzikantus. Jų pripažinimą visuomenėje paspartino ir Andrius Mamontovas. Dainininkas inicijavo surengti „Gatvės muzikos dieną“, kuri netrukus tapo kasmetine švente, vykstančia kiekvieną pirmąjį gegužės šeštadienį.

Ilgainiui kaip ir kitose užsienio šalyse čia miestas be muzikos tapo vargiai įsivaizduojamas. O žmonės vis dažniau ryžtasi išeiti į gatves su instrumentais rankose.

Triukšme skęstanti muzika?

Nors vis daugiau ir daugiau žmonių teigiamai atsiliepia apie gatvėse susirinkusius muzikantus, bet kur „draugai“, ten ir „priešai“.

Vis dar pasitaiko skeptikų, kuriems gatvės muzika asocijuojasi tik su nereikalingu triukšmu. „Kam dar groti, jei muzika paskęs miesto triukšme? O už tai dar „kaulyti“ pinigus?“ – tokią nuomonę išsako dalis prieštaringai nusiteikusių žmonių.

Tačiau gatvės muzikos šalininkai nekreipia į tai dėmesio, o tiesiog pateikia argumentą, kuriam paprieštarauti sunku. Kur dar galima nemokamai pasiklausyti tokios įvairios muzikos – nuo bliuzo iki folkloro, ar išgirsti taip linksmai skambančius legendinius šlagerius? Atsakymas tik vienas – gatvėse. Juk paaukoti, niekas per prievartą neverčia… Tai mūsų teisė rinktis.

Gatvės muzikantų akimis

O kaipgi atrodo situacija, kai instrumentas tavo rankose? Kai esi ne žiūrovas, bet atlikėjas? To ir klausiame gatvėje sutiktų muzikantų.

Tomas ir Jonas – mėgstami, nes kitokie

Pirmieji muzikantai – tai dar visai neseniai gatvėse pradėję groti, dešimtos klasės mokinys Tomas Šlimas ir vienuoliktos klasės mokinys Jonas Jakūnas iš Kauno Purienų vidurinės mokyklos.

Šiems vaikinams paklūsta neeiliniai instrumentai – Jonas groja tūba ir trimitu, o jo draugas Tomas – „įvaldęs“ armoniką. Pastarasis prisipažįsta, į rankas retkarčiais paimantis ir gitarą.

– Kaip kilo idėja groti gatvėse? – klausiame linksmai nusiteikusių jaunuolių.

– Viskas prasidėjo visai neseniai, kovo pradžioje. Per Kaziuko mugę nuėjau pas savo muzikos mokytoją, o jis man sako – „Juk šventė, eikite ir grokite į gatves, o ne tūnokite mokykloje“. Pasitariau su Tomu ir jau kitą dieną grojome gatvėje – prisiminimais dalinosi Jonas.

Pirmieji kartai gatvėse vaikinams buvo sėkmingi. „Čia, kaip scenoje. Iš pat pradžių jaudinomės, juk grojome jau nebe namie, o žmonėms. Buvo baisu suklysti. Tačiau pamačius praeivių šypsenas, visas jaudulys kaipmat išgaravo,“ – kalbėjo Tomas.

Fortūna vaikinų neapleido ir vėliau. Jų nuomone, tai lėmė netradiciniai jų instrumentai. „Žmonėms atsibosta gitaros, jie nori kažko naujo, o tūba ir armonika – kažkas įdomesnio,“ – kalbėjo vaikinai.

Grojant gatvėse prie jų dažnai prieina įvairūs žmonės, prašo sugroti vieną ar kitą kūrinį, už tai dosniai atsilygina. „Tikriausiai įspūdingiausia buvo tąkart, kai prie mūsų priėjo „skinheadų“ grupelė, davė 50 litų ir paprašė pagroti. Mes grojome, o šie šoko. Viskas baigėsi tuo, kad vienas iš jų nusimovė kelnes“, – juokdamasis pasakojo Tomas.

– O jei jau prakalbome apie pinigus, kokia yra didžiausia uždirbta pinigų suma? – klausiu.

– Per tris dienas uždirbome 800 litų. Buvome savaitgalį Vilniuje, kaip tik per Verbų sekmadienį. Žmonių buvo daug, tad ir „laimikis“ nemažas.

Turas po Lietuva – į Palangą negrįžtų

Nors abu vaikinai yra iš Kauno, jie vien šiuo miestu neapsiriboja. „Grojome ir Vilniuje, ir Palangoje“, – pasakojo draugai. Paprašyti palyginti šiuos miestus, pirmąją vietą abu sutartinai skiria Vilniui. „Čia žmonės laisvesni, tokie savi“, – kalbėjo vaikinas. Čia jie dažniausiai įsikuria Pilies gatvėje.

„Nors „nenurašom“ ir Kauno“, – priduria Jonas. Abu vaikinai neslepia nepasitenkinimo Lietuvos pajūriu. „Buvome Palangoje per sezono atidarymo šventę. Tikėjomės, kad sutiksime daug žmonių, visi bus geros nuotaikos, bet sutikome daug „gezų“, kurie siūlydavo arba groti, arba į galvą“, – dabar jau su šypsena pasakoja Jonas.

– Kokių dar radote skirtumų tarp šių miestų?

– Pastebėjome, kad Vilniuje labiau tinka folkloras, Kaune – klasika, o Palangai netinka niekas!

– Užsiminėte apie folklorą. Ar dažniausiai tai ir grojate?

– Taip, dažniausiai grojame folklorą. Bet neįprastą – šiek tiek „užmiksuojam“. O jei matome, kad nesiseka išsitraukiame specialius „perliukus“. Kokie jie? Tai filmų „Amelijos iš Monmartro“, „Autumn leaves“ garso takeliai. Kartais sugrojame ir Tomo sukurtų kūrinių, – kalbėjo Jonas.

Groti gatvėse – nauda ir malonumas

Muzikos mokyklą draugai lanko tik nuo rugsėjo. Tačiau vaikinams tai nė motais – jiems talento netrūksta. Dėl to jie sulaukia tiek komplimentų, tiek ir įvairių pasiūlymų. „Žinoma, kad išgirstame malonių žodžių. Dažniausiai tai būna močiutės, kurios sako, kad esame „šviesus jaunimas“ – negeriame, nerūkome,“ – gyrėsi Tomas.

Taip pat vaikinai prisipažįsta, kad grodami gatvėje yra užmezgę ne vieną naudingą pažintį. „Apsikeitėme kontaktais su įvairiais renginių organizatoriais, vedybų planuotoja. Kol kas laukiame pasiūlymų iš jų,“ – džiaugėsi jaunuoliai.

– Ką jums dar suteikia grojimas gatvėse?

– Iš tiesų, gauname didžiulę praktiką. Tai tas pats, kaip išeiti į sceną, čia tu tobulėji, labiau stengiesi. „Susidraugauji“ su savo instrumentu, pradedi jį jausti. Taip pat yra labai malonu, kai tu groji, o aplinkiniai klauso, šoka. Tuomet grojimas niekados nevirs darbu,” – muzikavimo gatvėse privalumus vardino Tomas.

– Kartais užtenka praeinančio žmogaus šypsenos ir galėtum groti be pertraukų, – pridūrė Jonas.

Kokį vaikinai įsivaizduoja tikrą gatvės muzikantą? „Jis turi groti iš širdies, o didžiausias atlygis jam turėtų būti žmonių dėmesys. Taip pat tikras gatvės muzikantas turi prisitaikyti prie mieste tvyrančios nuotaikos, oro… Jei diena niūri, muzika turėtų būti šiek tiek nostalgiška,“ – savo mintis dėstė Jonas.

„O jei jis ir suklydo, turėtų apsimesti, kad nieko neįvyko“, – kalbėjo kitas jaunuolis. „Taip mes ir darome“, – juokėsi vaikinai.

– O gal turite ateities planų susijusių su gatvės muzika?

– Vasarą norėtume pakeliauti ir išbandyti save kaip gatvės muzikantus svečiose šalyse. O vėliau planuojame pabandyti kurti kažką su elektronine muzika. Akomponuoti armonika ir trimitu „electro“ muzikai, – savo ateities planus dėstė šie talentingi jaunuoliai.

Tikėkimės, kad šie vaikinų norai netruks išsipildyti.

Edvinas – groju, nes myliu muziką

Kitas gatvės muzikantas, tai Edvinas Ignatavičius, vienuoliktos klasės gimnazistas iš Kauno Ąžuolo katalikiškosios gimnazijos. Jo instrumentas – gitara, kurią jis į rankas paėmė prieš dvejus metus. „Mintis, kad galėčiau groti gatvėje toptelėjo labai spontaniškai,“ – istorijos pradžią atsiminė vaikinas.

Prieš metus vaikinas pirmąsyk pabandė gatvės muzikanto amato. „Pritrūko smulkių, o rankose laikiau gitarą, pagalvojau – kodėl gi ne?“, – pasakojo Edvinas.

– Ar tavo pagrindinis tikslas, dėl ko groji gatvėse – pinigai?

– Ne, ne vien tai. Aš myliu muziką, todėl ir groju. Man tai malonumas, o dar smagiau, kai matai, kad pakeli kitiems žmonėms nuotaiką. Žinoma, pinigai niekada nepamaišys.

Po poros valandų muzikavimo gatvėje, mielai su draugais nueiname kur nors pasisėdėti ir išleidžiame uždirbtus pinigus.

– Dėl ko turėtų groti tikras gatvės muzikantas?

– Manau, tikras gatvės muzikantas turi norėti miestui perteikti nuoširdumo ir gyvumo.
Svarbiausia, kad jis grotų iš širdies. Tuomet nebesvarbu, dėl ko jis groja – dėl pinigų, dėl savęs, ar dėl miesto.

Edvinas prisipažino, kad jis vienas iš tokių, kurie nori savo dainomis sušildyti miestą. Nors yra žmonių, kurie mano, kad tokie, kaip jis dažniausiai groja tik dėl pinigų, vaikinas nesutinka: „Tai mano gyvenimo būdas ir hobis“.

Geriausios – laiko patikrintos dainos

Paklaustas apie repertuarą, vaikinas nedvejodamas atsako, kad geriausios yra laiko patikrintos dainos. „Dažniausiai dainuojame tokius šlagerius, kaip A.Mamontovo „Ufonautai“ ar „Rebelheart“ „Ilgas kelias“. Nors dainos šiek tiek pabodusios, tačiau visus vis vien pralinksmina“, – pasakojo vaikinas. Edvinas, kaip ir daugelis gatvės muzikantų, renkasi senamiestį. „Čia daug žmonių, tiesiog tinkama vieta muzikuoti“, – įsitikinęs vaikinas.

– Ar ir toliau žadi groti gatvėse?

– Taip, manau, kad kol dar grosiu čia. Kadangi esu savamokslis, norėčiau groti tol, kol išties įgausiu nemažai patirties.

Taigi, net neverta ginčytis – miestas, kuriame skamba gatvės muzika, yra gyvas. O jei vis dar tuo abejoji, išeik į miestą ir pasiklausyk gatvės muzikantų. Galbūt patiks ir tau…

The post Gatvės muzika – draugas ar priešas? appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Renginys prasidėjo vidurdienį ir pasibaigė 22 valandą vakaro. Visame Vilniaus senamiestyje nebuvo laisvo kampelio ar kertelės, kur neskambėtų muziką.

Vieni grojo fleitomis, obojais, smuikais, kiti – kanklėmis, armonikomis, treti – didžėjavo už pulto, apsupti garso kolonėlių, žmonės dainavo karaokė, šoko ir giedojo krišnaitai. Didžioji dauguma jaunimo traukė dainas, pritardami gitaromis.

Nors jaunimas tryško energija, tačiau ne visiems patiko triukšmingas renginys – renginio dalyvę Loretą erzino garsų gausa: „Dalyvauju čia jau trečią kartą. Nežinau, ar man jau pradeda atsibosti toks triukšmas, ar čia taip yra dėl visų tų didžėjų. Kai buvau prie Rotušės, tai buvo neįmanoma kitų atlikėjų išgirsti dėl tų technuškių.“

Amžius muzikai nesvarbus

Muzikantų amžius buvo labai įvairus – vienur grojo garbaus amžiaus žmonės, kitur šoko, dainavo ir grojo visai jaunutės mergaitės.

„Mes esame grupė „Kleckas“. Toks pavadinimas todėl, kad mūsų grupė yra padūkusi, tokia „išsitėškusi“, graži. Čia dalyvaujame jau ne primą kartą. Dar esame dalyvavusios festivalyje „Mes – Pasaulis“, taip pat koncertuojame mokyklose.

Čia, gatvėse, daug linksmiau groti. Nebijai, kai suklysti – ne taip, kaip per koncertus, kur pilna salė,“ – švente džiaugėsi paauglės Dovilė, Aistė ir Urtė.

„Manau, kad jaunimas groja gatvėse, nes jie nebijo. Jiems dažnai yra dzin, ką kiti pamanys. Turbūt todėl čia ir dalyvauja,“ – pamąstymais dalinosi šventės stebėtojas Rokas.

„Man patiko, kad čia grojo „Inculto“ ir „Suicide Djs“. Jie bent „nesusireikšminę“ – išėjo pagroti su tais, kurie tik pradeda,“ – muzikantus gyrė Aistė.

„DELFI gatvė“ pakalbino renginio idėjinį vadą bei organizatorių, muzikantą Andrių Mamontovą apie iškilusius sunkumus, rengiant „Gatvės muzikos dieną 2009“, apie lietuvišką jaunimo muziką ir kultūrą.

DELFI gatvė: kodėl pasirinkote pirmąsias gegužės dienas „Gatvės Muzikos dienoms“?

Andrius Mamontovas: gegužės pradžia visada būna saulėta ir pilna geros nuotaikos. Tikiu, kad tai geriausias laikas „Gatvės Muzikos Dienai“.

DELFI gatvė: iš kur kilo idėja suorganizuoti tokį masišką ir įvairialypį muzikinį renginį?

Andrius Mamontovas: man daug tenka keliauti ir visada labiausiai įsimenu tuos miestus, kurių gatvėse skamba gyva muzika. Tai buvo vienas iš impulsų, pagimdžiusių idėją. Toliau viskas rutuliojosi visų žmonių, kurie prisijungė, dėka.

DELFI gatvė: kaip manote, kas naikina ar silpnina vienybės jausmą, apie kurį kalbėjote savo laiške „Gatvės muzikos dienų“ svetainėje?

Andrius Mamontovas: vienybės jausmą naikina abejingumas ir egoizmas, nuo kurių, deja, dar turime pasveikti. Susiskaldžiusius ir nuomonės bei pozicijos neturinčius žmones lengva valdyti. Tuo naudojasi kai kurie mūsų politikai ir juos įtakojantys asmenys.

DELFI gatvė: nusakykite ryšį tarp „Gatvės muzikos dienų“ ir VĮ „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“?

Andrius Mamontovas: VEKS’as apsiėmė įgyvendinti šį sumanymą, nors tikiu, kad ir Vilniui nesant kultūros sostine, „Gatvės Muzikos Diena“ gyvuos.

Tai, kad Vilnius yra Europos kultūros sostinė, yra didelė organizacinė pagalba muzikos šventei. Dabar jau turime susiformavusią savanorių ir profesionalų komandą, kuri pasiruošusi ir kitais metais dirbti nepaisant nieko.

DELFI gatvė: papasakokite, kaip šiais metais įveikėte sunkumus ir vis tik suorganizavote „Gatvės muzikos dienas“?

Andrius Mamontovas: sunkumai buvo tik biurokratiniai, tačiau jie jokiu būdu negalėjo sustabdyti „Gatvės Muzikos Dienos“. Manau, kad sunkumų būna įgyvendinant kiekvieną sumanymą, bet tai dažniausiai tik užgrūdina ir patikrina tavo pasišventimą.

DELFI gatvė: kas jus palaikė, kai susidūrėte su sunkumais, organizuodamas šį renginį?

Andrius Mamontovas: mane ir visą organizatorių komandą palaikė ir palaiko visi žmonės, kurie išeina pagroti į gatvę pirmąjį gegužės šeštadienį.

DELFI gatvė: papasakokite plačiau apie „Gatvės muzikos dienas“ kituose miestuose. Kokios yra renginio tendencijos Vilniuje bei visoje Lietuvoje?

Andrius Mamontovas: kol kas yra viena ryški renginio plėtimosi tendencija. 2007-ais metais prie Vilniaus prisijungė keletas Lietuvos miestų, pernai jų buvo jau 31.

Šiemet jungiame 44 Lietuvos miestus ir miestelius ir apie 5000 muzikantų grojančių visoje Lietuvoje. Be abejonės, ne visur „Gatvės Muzika“ vyksta taip gausiai, kaip Vilniuje, tačiau visur, kur tik jį vyksta, dalyvių skaičius vis didėja.

DELFI gatvė: ar gavote laiškų iš užsienyje gyvenančių lietuvių? Gal kas atsišaukė į jūsų kvietimą rengti šį renginį visur, kur tik yra lietuvių?

Andrius Mamontovas: jau dabar tiksliai žinoma, kad „Gatvės muzikos diena“ vyksta Minske ir Briuselyje.

Ten gyvenantys lietuviai pažadėjo, kad būtinai eis pagroti į gatves. Laukiu, kada atsilieps ir kitos lietuvių bendruomenės, „išsimėčiusios“ po visą pasaulį.

Mane labai džiugina, kad Vilniuje šiuo metu yra labai daug užsienio svečių ir jie parsiveš namo pačius geriausius ir gražiausius įspūdžius apie Lietuvą.

The post „Gatvės muzikos diena“ Vilniuje (nuotraukų albumas) (video) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Daugumai tai įkvėpimo šaltinis, antrasis gyvenimas, prasidedantis, užtrenkus ankštų namų duris, laisvės, kūrybos ir saviraiškos erdvė.

Kitiems gatvė – važiuojamoji kelio dalis, jie nemano, kad ten galimas koks nors gyvenimas, išskyrus paprastą persikėlimą iš vienos vietos į kitą.

Taigi, gatvėje muzikos paklausyti ar pagroti susirinko visi: nuo butelius renkančiųjų iki Vilnių lankančių turistų. DELFI gatvei vienas iš jų prasitarė, kad gražiausių dalykų nenusipirksi suvenyrų parduotuvėje, o Lietuvą patirsi tik būdamas čia. Jis labiausiai norėtų tokios atmosferos, šventės savo šalyje, Vokietijoje.

Nieko nėra neįmanoma – matydami didelį susidomėjimą Gatvės muzikos švente, 2009 VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ organizatoriai planuoja dar didesnį renginį, apimsiantį ir pasaulio lietuvių bendruomenes, kurios jau dabar kreipiasi dėl Gatvės muzikos dienos.

TV komunikacijos suteiks galimybę susisiekti su kitose šalyse vyksiančios Gatvės muzikos dienos dalyviais ir tokiu būdu Lietuvos muzikantams bus padedama pasijausti grojančio pasaulio dalimi, teigia VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ specialiųjų renginių projektų vadovė Daina Urbanavičienė.

Gatvės muzika – visiems. Nuo liaudies muzikos mylėtojų iki roko, bliuzo gerbėjų, nuo elektroninės iki krikščioniškos muzikos mylėtojų – kiekvienas galėjo išgirsti muzikos sau. Kurios iš jų mėgiamiausios, įdomiausios? Sunku pasakyti, ar įtakos turėjo grupių populiarumas ar jų pasirodymų vieta, tačiau praeiviai, užklausti, kokia grupė jiems įsiminė labiausiai, DELFI gatvei dažniausiai minėjo „Suicide DJs”, Hokshilą, Capoeiros pasirodymus, „Apaštalus”, su grojančiu vienuoliu, „The Curling”..

Paprašyti palyginti su praėjusiais metais ir įvertinti šiųmetį renginį, praeiviai bei patys muzikantai negailėjo pagyrimų organizatoriams bei asmeniškai Andriui Mamontovui už unikalią, pavasarišką, muzikinę šventę, kur kas įdomesnę šiais metais, kurios nesutrikdė užklupęs lietus.

Neretai baigę pasirodymus muzikantai tiesiog nusilenkdavo klausytojams ir padėkodavo Mamontovui už šią „dovaną”.

The post Kas yra gatvė Gatvės muzikos dienos dalyviams? (nuotraukų albumas) appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.

Šiais metais Lietuvos miestuose atsirado diena, kai galima nesilaikyti garso apribojimų ir nebijoti pikto kaimyno.

Galima pasiimti gitarą ir visiems praeiviams gatvėje išrėkti savo gyvenimą. Ir dar gauti kelias monetas, apelsinų ar dar “bele ko”, ko praeiviams negaila. Po pirmosios „Gatvės Muzikos Dienos“ pasipylė daugybė atsiliepimų, vieni pikti, kiti – draugiški.

Ida, 17m:

“Ton šventėn aš variau su draugais, pažįstami iš Palangos tenkoncertavo (grupė N.S.O – “No Silence Orchestra”). Pradžioj man atrodė,kad bus š*das, bet vėliau, kai viskas įsibegėjo – pradėjopatikti. Žinoma, netruko visokių, kurių atlikimą nelabai įmanomapavadinti muzika, tikriausiai norėjo tik pasirodyti. Buvo ir šiek tiektrukdančių. Pavyzdžiui vienas bomžas rusiškai dainavo apie priešų puolamą Maskvą, o girtai moteriškei taip patiko vienas atlikėjas, jog jiplojo net gulėdama ant grindinio Katedros aikštėj. Šiaip visa šiidėja yra puiki, nerealu, kai eini miestu ir iš visų pusių skambamuzika.”

Idos draugė Eglė:

“Viskas patiko, projektas manau pavyko dar ir kaip. Mamontovuididžiausias respectas už tai. Po šios dienos muzikos dvasia mane lydės dar ilgai.”

Vos įžengus į senamiestį, nuotykių ieškotoją su fotoaparatu Vilniuje pasitiko muzikantų įvairovė: nuo pagiringų pankų, gauruotų metalistų iki elektroninės muzikos atlikėjų.

Čia užklumpo ir pirmojo bėda, kurią teks spręsti kitais metais: elektroninės muzikos atlikėjai nustelbė gyvai grojančius muzikantus.

Pavyzdžiui prie „Grasso“ restorano purviną electro drabstęs DJ duetas aidėjo per visą Vokiečių gatvę ir kiek atokiau gitaras brūžinančių merginų beveik nebuvo girdėti. Tiesa, tai nebuvo taip jau blogai, nes mergaitės su gitaromis labiau priminė kačių chorą…

Pažįstamo DJ Paulo Nevermindo (aka PopX) nuomone, „Gatvės Muzikos Diena“ buvo proga išbandyti naujus dalykus. Pirma kartą paimti į rankas gitarą, pakelti pirmą bokalą ir apsvaigus pasivolioti gatvėje. Kitaip tariant, kai kurių atlikėjų profesionalumas bei elgesys viešumoje tikrai gerokai nuvylė.

Tęsdamas kelionę po skambantį Vilniaus senamiestį, užsukau į Liudo Giros skverą, kur grojo nu-jazz ansamblis „SheeZzanova“. Jie buvo vieni iš nedaugelio tą vakarą, nepasidėjusių kepurės apačia į viršų. Pasak muzikantų, jie grojo žmonėms, dalino džiaugsmą ir pinigų jiems už tai nereikia.

Bene įdomiausia jų pasirodymo dalis buvo pabaigoje. Kuomet žiūrovai galėjo pagroti su grupės nariais. Tai buvo jam session, kurių metu dažniausiai gimsta naujos dainos, šįkart jis buvo kitoks, nes galėjo prisidėti visi, kurie išdrįso. Ilgiausiai laikėsi neatpažintas beat boxeris, lenktyniavęs su būgnininku dėl “kietesnio” ritmo.

Grįždamas pro garsųjį “barbakaną” ieškojau metalistų „Obtest“, kurie buvo pažadėję specialią akustinę programą, bet prisipažinsiu – per alkoholinius gėrimus gurkšnojančią minią muzikanų neišvydau.

Už tai prie kitos sunkiosios muzikso gerbėjų mėgstamtos vietos, kavinės „Apuokas“, radau staigmeną – Seatle sound kolektyvą „Middle Mountain Drive“. Jie “varė” neblogą Kurto Cobaino („Nirvana“ lyderis) pradėtą grunge pakraipos programą.

Tikiuosi jie nesustos, nes, šis muzikos stilius pasaulyje jau pradedamas užmiršti…

Atėjęs į ŠMC kavinę randu grojantį Mantą T. (“Partyzanai DJs”) ir video instaliacijas miksuojančius “Rut Rut”. Jie pasakoja, kad sutiko dalyvauti „Gatvės Muzikos Dienoje“ tik “dėl idėjos”. Tai, kad į gatves išeina visi norintys ir groja savo kūrybą yra nuostabu. Šis projektas skatina toleranciją ir tarpusavio supratimą, argumentavo menininkai.

Alkoholis taip pat miesto tolerancijos rodiklis?

Kaip planavo „Gatvės Muzikos Dienos“ iniciatorius A. Mamontovas, viskas baigėsi kavinėse ir baruose, kur susirinkę žmonės aptarinėjo matytus pasirodymus.

The post Gatvės muzika – neblaivus jaunimas su daina appeared first on PANELĖ - Naujienos, įžymybių gyvenimas, mados, grožio ir stiliaus patarimai, proto ir širdies klausimai, horoskopai.