Užtenka minutės, kad žmogaus nekęstum.
Užtenka valandos, kad žmogų pamėgtum.
Užtenka dienos, kad žmogų įsimylėtum.
Prireikia gyvenimo, kad žmogų pamirštum.
Susirenčiau plausta iš prisiminimų
Nemokėdamas plaukt vis tiek išplauksiu ant rimo
Savo vieno jėgom siekiu svetimą salą
Kurioje visko yra, tiktai neradau melo
Paslaptingoi oazėj aš jaučiu, jog surasiu
Ką nors amžino širdžiai – amžino dvasiai
Po velnių, kiek nedaug žmogui reikia patirti
Jog išsekintas skausmo pasinertu į mirtį
Vedamas vien smalsumo aš skinuosi gilyn
Gyvūnija kitokia paslaptingoi šaly
Kas galėtų geriau būt už tai ką dovanoja
Man likimas tikriausiai ėmė nusišypsojo
Kai jaučiu ką matau
Ką apčiuopiu, pasiekiu
Neapgauna manęs, neapgauna prisiekiu
Ką žinau, tą žinau, ko nenoriu – nenoriu
Pagaliau atsistoju ant pavargusių kojų
Liečiu samaną svetimą
Svetima rankai
Pagaliau aš ir vėl prabudau iš letargo
Vargo trupinius jau aš įminkiau į miltus
Sumaišysiu su nemiga ir išmesiu kad kiltų
Į viršūnes miškų, medžių ošiančių muzika
Praradau atradau tai manai trys į tuziną
Nematuojami metrais nesuvokiami protu
Nebekiškit minčių jau senai panaudotu
Nunešiotą pakeisi, nudraskytą susiūsi
Man įdomu vat kaip neužmigus pabusti
Širdį keičia širdim, vat va taip vat dalinas
Nepažįstamas man šitas jausmas iš kinu..
Iš pasakų gerai žinau, kad pasakų nebūna
Nes problemose pažinsi draugą, draugas niekad nepaves
Kas padės, o kas numos laisvai ir tyliai
Suprasi tik tada kas kaip kodėl ir ką tu myli
Bunda tyla, bunda ramybe
Susiplėšiusiam dūšia apžegnojama kryžium
Pasilikim kartu ištirpdysim ledynus
Aš nesijaučiu daiktu vien tik jus apkabinus
Aš turėjau svajonę, tokia pasaka keista
Kad pakilčiau paukščiu nebijodamas gaisro
Saules karsto dangaus
Šokinėt tarp žvaigždynų
Kad netintu galva nuo prisiminimu
Akimis iš aukštai kai net nebijai aukščio
Nedvejot savimi kūne vienišo paukščio
Kad deguonies mažai oras pats uždusina
Bet gyvybe laisva jos mirtis nerakina..
Paslaptingu jūrų vidury tarp pasauliu
Už nepereinamu slėnių, už neperskrendamu debesų
Ten kur susimaišo juodas mėnuo, balta saule
Išsivalo siela fotosintezes būdu
Kur taip yra kur cia taip matyta
Kad apakusi šlove karūnuotu elitas
Neprisimenu tu kurie pasakas seka
Jau geriau susitikt su kitais už pitaką
Neminėsiu vardų, nenuvildamas tu
Kurie iškrito akimirkai is mano minciu
Tai tiesiogiai galioja visiem aplinkiniam
Kuriuos myliu šiandien ir gerbiu apkabines
Kad ir buvo karu kad ir kaip susikloste
As pasižadu širdžiai, pasižadu protui
Jog likimas suvedęs sukarpys tuos ledynus
Aš nesijaučiu daiktu vien tik jus apkabinus..
Iš pasakų gerai žinau, kad pasakų nebūna
Nes problemose pažinsi draugą, draugas niekad nepaves
Kas padės, o kas numos laisvai ir tyliai
Suprasi tik tada kas kaip kodėl ir ką tu myli
Bunda tyla, bunda ramybe
Susiplėšiusiam dūšia apžegnojama kryžium
Pasilikim kartu ištirpdysim ledynus
Aš nesijaučiu daiktu vien tik jus apkabinus
Ir pamačiau gyvenime ne viskas šūdu grysta
Pas jus asmeniškai kiekvienas turi savo ryžtą
Kiekvienas su istorija kiekvienas su nelaime
Ar gali būt geriau jai aplamai kartu žengi be baimių
Likau skolingas pamoka likau dėkingas radęs ji
Jai reikia rankos gauni jų ne viena tūkstantį
Jai jausi ranka šalta kuri tave dusina
Ne draugas vienas bet visi draugai geriausi apkabina..
Iš pasakų gerai žinau, kad pasakų nebūna
Nes problemose pažinsi draugą, draugas niekad nepaves
Kas padės, o kas numos laisvai ir tyliai
Suprasi tik tada kas kaip kodėl ir ką tu myli
Bunda tyla, bunda ramybe
Susiplėšiusiam dūšia apžegnojama kryžium
Pasilikim kartu ištirpdysim ledynus
Aš nesijaučiu daiktu vien tik jus apkabinus
Jei kada neteksi artimo draugo – neliūdėk, nes tu jo neturėjai.
Tikro draugo prarasti negalima.
