Kai mėnulio lopšy
Mano mintis supa tamsa
Kai pamirštu laiko ribas
Tu manyje vėl pabundi
Aš girdžiu kaip lengvai
Tu rakini sapno duris
Pirštų galais vaikštai many
Oda jaučiu tavo akis
Kodėl nakties tamsa užaugina sapnus
Kurie svaigina mus netikra ugnimi
Kodėl vienatvės rūbą nuplėšti sunku
Kodėl mes mylim tuos kurie tolimi
Kodėl kodėl…?
Aš tave pažinau
Aistrą liūdnom laumės akim
Meilę kurią prijaukint
Bijo širdis – gal ji netikra
Tu gyva tik sapne
Tavo sapnai – šalto akmens
Tavo liepsna – vėtra rudens
Kas būčiau aš – kas be tavęs
