Jei mūsų sielos nieko nevertos – parduok,
Kraujas čia ar tarkuotos morkos – galvok.
Bet tik geriau tiktai tyliai, tyliai, tyliai – praeik,
Aš šiandien nenoriu, nenoriu – laukt,
Aš šiandien taip tingiu, tingiu – skrist,
Aš šiandien nenoriu, nenoriu, nenoriu – šaukt!
Ir štai jums istorija pirma, apie miško bobausį:
Įsimylėjo jis musmirę, savo tėvų nesiklausęs.
Ir iš tos meilės nuodų jis supuvo, išgriuvo iš koto.
Prarado spalvą ir stotą, apnuodijo mintis ir protą,
Pateriojo vyriškumą ir klausą.
Bet musmirės man negaila, man tik gaila bobausio.
Ooi, kas mums trukdo gyventi gerai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Ko man po vakar nukrito pernykščiai sparnai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Ir istorija antra, apie meno žmogų:
Nuo viso pasaulio jam baisiai, žiauriai darėsi bloga,
Jis užsimūrijo langus, duris ir kaimyninį kiemą,
Jis užsimūrijo kūną ir sielą, ten pasistatė gynybinę sieną.
Ir mūsų nepakvietė užeit,
Bet kai norėjo pamyžt, nerado pro kur išeit.
Ooi, kas mums trukdo gyventi gerai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Ko man po vakar nukrito pernykščiai sparnai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Ir štai istorija trečia, apie baltą tiesą,
Ji kaip melas spalvota ir skirtingai reaguoja į šviesą.
Ją galima rast net pačioj mažiausioj galvoj,
Ją reikia gerbt, ją reikia mylėt,
Ją reikia puoselėt, ją reikia tausot,
Ją reikia saugot kaip nykstantį žvėrį,
Ją reikia laistyt kaip nuvytusią gėlę.
Ooi, kas mums trukdo gyventi gerai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Ko man po vakar nukrito pernykščiai sparnai?
Hei, nekalbėkim geriau apie tai.
Nekalbėkim geriau apie tai,
Nekalbėkim geriau apie tai,
Pakalbėkim geriau apie ką nors
Švelnaus, gražaus, malonaus kūnui ir sielai,
Tik ne apie tai.
Nekalbėkim geriau apie tai.
