Prisimeni, kaip minioje pasmerkti mes stovėjom?
Prisimeni, kaip negalėjom nebūti kartu?
Prisimeni, kaip su visais pasroviui nenorėjom?
Aš vis dar akimirkoj toj stebuklingoj esu
Tik saldi, juoda naktis
Pasibeldžia į duris
Iš giliausių vandenų
Kyla tūkstančiai laivų
Palaimintas tas, kuris eina per lūžtantį ledą
Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties
Ar tu vis dar nori atrast tai, ko niekas neatrado?
Ar mes susitiksime vėl anapus mirties?
Mes vejamės nuolat nuo mūsų tolstantį Dievą
Ir kartais atrodo, kad niekas nebeturi vilties
Bet jei pažiūrėtum aplinkuj – vien žydinti pieva
Rytojaus nėra, kaip ir jau nebėra praeities
