Stovi tėvo dvareliai tušti
Vakar buvo visi išvežti
Liko žymės gyvų dar pėdų
Skelia širdį – graudu, apmaudu
Pried.
Verkia dievas medinis kieme
Nebėra čia mums vietos – eime
Pasilikt čia ilgiau nieks neleis
Eisim savo keliais, keliais
Mūsų niekas daugiau čia nekvies
Ir nepils mums auksinio alaus
Rankoj stiklas daugiau nežibės
Meilių žodžių jau nieks nekalbės
Pried.
Liko tuščia, išplėšta namuos
Nėr sesulės linksmos nei mamos
Nieks sutinkant neglaus prie širdies
Ir išleidžiant neverks, neliūdės
Pried.
