Dažną naktį sapnavos man, kad matau meilę kaip saulę,
Kokia ji spalvota vienatvėn atklydus atrodė.
Buvai šviesi ir buvai karšta, ir tokia, kad tirpti norėjos,
Palaimos tokios neregėjo daug matęs net mėnuo.
Saulę Meksikos pažinau, jos užmiršt nepavyko lig šiolei
Ir nubudęs į dangų žiūriu, kur aušra vėl primins ją.
Meksikon vėl mintim sugrįžau, ten kur tarp žemės ir tarp dangaus
Tavo akys kerėjo ir degino sielą tenai…
Meksikon vėl, kur aš svaigau, nuo tavo grožio, jį aš laikiau,
Išsiskirt neturėjau, tiek laiko praėjo, o mintys vis skrieja į Meksiką vėl…
Tavo odos aksomą lietė mani, virpantys pirštai
Ir pajutę tą muziką tavo, tada nori groti vis.
Tik nėra greta kuri man tuomet pašnibždėjo: Jausmas šis viskas,
Tik dabar supratau kokie žodžiai tie trys buvo tikslūs.
Meksikon vėl mintim sugrįžau, ten kur tarp žemės ir tarp dangaus
Tavo akys kerėjo ir degino sielą tenai…
Meksikon vėl, kur aš svaigau, nuo tavo grožio, jį aš laikiau,
Išsiskirt neturėjau, tiek laiko praėjo, o mintys vis skrieja į Meksiką vėl…
