Mažą kačiuką iš draugo gavai,
Globoti žadėjai, verkei, maldavai.
Bet tau jo laikyti neleido tėvai
Ir tu tą kačiuką lauke palikai.
Prabėgo dešimtmetis, galbūt ir du,
Dabar jau neverta ieškot kaltų.
Miaukia kačiukas per žvarbą naktų,
Jis pirmas iš tų, kuriuos išdavei tu.
Dieve, koks jisai fainutis!
Aklas jo snukutis
Baksnoja į krūtinę –
Nejaugi ji ledinė?
Koks jisai fainutis!
Aklas jo snukutis
Baksnoja į krūtinę.
O gal ji jau ledinė?
Kasdien begalybė svarbių reikalų –
Remontų, darbų, paskolų, skolų.
Važiuoji kažkur – pakelės reklama.
Metai prabėga tarytum diena…
Tvirtovėn grįžti, duris rakini.
Šlepetės ir gultas – bičiuliai seni.
Dar miegantį vaiką užklot užeini –
Kieno po kaldra letenėlė švelni?
Tu švelniai kačiuką ant rankų laikai.
Tavęs dar neprašė, o tu sutikai.
Pas vaiką lai būna savi katinai –
Jie šilumą saugo širdy amžinai.
Dieve, koks jisai fainutis!
Aklas jo snukutis
Baksnoja į krūtinę –
O ne, ji ne ledinė!
Koks jisai fainutis!
Aklas jo snukutis
Baksnoja į krūtinę.
O gal ji jau ledinė?
Koks jisai fainutis!
Aklas jo snukutis
Baksnoja į krūtinę –
O ne, ji ne ledinė!
Tikiu, ji ne ledinė,
Tikrai ji ne ledinė…
