– O, brangioji, sėsk ir klausyk.
– Paklausysiu, bet kitąsyk.
– Baik bambėti, bartis ir verkt!
– Pats baik šaukti nors vienąkart!
Man gana tavo žodžių gana, kalbėt neįmanoma!
velnias – velnias – velnias
– Na kodėl, na kodėl ant manęs šauki vėl?
– Na kodėl, na kodėl tai kartojasi vėl?
aha – aha – aha
– Na ir kam gi, kam aš vedžiau?
– Aš gailiuosi to nemažiau!
– Tu į medį dievą varai!
– Dievas tu? Tu pavarai!
Būt kartu mums jau gana – toliau neįmanoma!
velnias – velnias – velnias
– Na kodėl, na kodėl per tave žliumbiu vėl?
– Na kodėl, na kodėl man tampai nervus vėl?
– Gal nebūkim tokie pikti?
– To norėjau prašyti pati.
– Lelijėle, ko gi tyli?
– Balandėli, ar dar myli?
Lai sugrįš meilė pas mus ir vėl šildys mūsų namus
o velnias!
– Na kodėl, na kodėl į mane žiūri vėl?
– Na kodėl, na kodėl susitaikom ir vėl?
– O, vėjeli, tu man esi visų brangiausias, ar tai jauti?
Negalėčiau būt su kitu
– Kokia brangi man esi tu!
Nuostabi esam šeima – mylimasis ir mylima.
o velnias!
– Na kodėl, na kodėl myliu myliu ir vėl?
– Na kodėl, na kodėl grįžo meilė ir vėl?
– Ar tikrai nemelavai?
– Ar tikrai tiesą sakei?
– Vėl imi man priekaištaut.
– Man turbūt reiks nusišaut.
Išeities, regis, nėra – greit namuos vėl kils baisi audra.
Na kodėl, na kodėl ir vėl?
