Juk pirma atsakome žodžiais,
o po to už juos ir aš manau, kad..
Neatsakyti už žodžius,
o atsakyti žodžiais,
klaidų nebetaisyti,
o palikti jas dėl grožio,
Kam siekti tobulybės
jei ir taip jau visko sočiai,
pasirinkimo laisvė
minčių pilni asočiai.
Kur buvo gėris kai purvuose mėčiausi,
Kur buvo blogis kai norėjau kitą mėtyti,
Kai sėlinau kur buvo mano pasala,
Prižadėjai dabar likai basa,
Man nereikia Tavo žodžių dėjau,
Turiu savų, kai tu kalbėjai aš tylėjau,
Dabar tylėsime kartu..
Žodžiai, žodžiai per gerklę lenda sočiai suodžiais.
Apakęs, bet girdėdamas klausiausi kur parodys kelią vėjas,
Kai kelias rodys kryptį, duosiu žodį nepaklysti,
Dabar tai mano reikalas.
Noriu? Galiu į šoną slysti, kristi kilti, patirti neviltį.
Džiaugsmą iš skausmo, jausmą iš aukšto,
Vakaras išaušo, nes to norėjau pats
Tai ne tas pats, kas pažadai per prievartą,
Pykdyti save prietemoj.
Aš už žodžius už atsakyti už savo veiksmus žodžiais,
Aš galiu, nes aš tai ne Tu, aš tai ne Tu, aš tai ne Tu.
Neatsakyti už žodžius, bet atsakyti žodžiais,
Klaidų nebetaisyti, o palikti jas dėl grožio
Kam siekti tobulybės jei ir taip jau visko sočiai,
Pasirinkimo laisvė, minčių pilni ąsočiai.
Iš tako į gatves, iš gatvių į takelį,
Sugrįžt į seną kelią kiti jau nebegali,
Yra kaip yra ir bus kaip dar nebuvo,
Gaišuojanti šviesa giliam beržų tankume,
Tai dar viena diena su žodžiais paleistais į dangų,
Tai tik todėl, kad vėl nukristi mums ant rankų,
Gyvenimo artistams scenarijaus nereikia,
Taip kad nebūtina užsklęst langų prieš lietų.
Norėtųsi pratęst kelionę pasibaigus keliui,
Ir atsakyti žodžiais jei dar beliko galios,
Bet žmonės ne kokie aikštėje balandžiai,
Ar tai liečia laikas tikras atsakau Tau kandžiai,
Kai senai širdęs virto dulkėm žodžiais tuštuma,
miesto peizaže sekundės tikslumu žiebės elektra,
Senis girtas prigulė kampe, kodėl aš taip toli,
Kodėl draugų šalia nėra, ir priežastis kokia,
Kad palikau aš čia, upės vaga keistai rami,
Lyg tai ne mūs valia, lyg tai ne mūsų žodžiai,
Pranyksta visą tai, ką kadaise kaupėm godžiai..
Neatsakyti už žodžius, bet atsakyti žodžiais,
Klaidų nebetaisyti, o palikti jas dėl grožio
Kam siekti to buklybės jei ir taip jau visko sočiai,
Pasirinkimo laisvė minčių pilni ąsočiai.
Ir vėl daugybė laiptų,
Greičiau jie pasibaigtų,
Liečiau jau savo rankomis
Svajonė truko tiek ne daug,
Akimirka dvejonės ir ištrūko lauk,
Sušlapo vėl degtukai,
Dar vienas vakaras,
Be laužo rūke tamsoje,
Paklydus siela daužė butelius,
Grasina šukėm, mokėjau žodžių kelią,
Jai nurodžiau tiesų mėnesienoj,
Matės kontūrai griuvėsių,
Katės glaudėsi prie kojų,
Dėl visko patys buvome kalti, kai pagalvoju,
Šviesus atsakymas apakina ribotą protą,
Klajojantį tamsoj,
Dėkoju Dievui, kad matau sapnus spalvotai,
Rytmečio rasoj braidau po pievas,
Radau tenai minčių daugybę,
Esybė sėmėsi stiprybės,
Supratau, kad tiktai ką darai su meile ir kantrybe,
Atveda prie tobulybės,
Kelias ilgas ne retai atrodo baisiai,
Bet praeisi ir net nepastebėsi,
Kaip už nugaros tau pasiliks griuvėsiai,
Kerpės ir pelėsiai,
Su tais kurie pakelėse keliese
Drąsūs būdavo prieš vieną,
Gyvenimas jiems turi savo vietą,
Iš lėto traukiasi šešėliai vėlei kyla saulė,
O iš tų kurie neatsikėlė, liko tiktai kaulai.
