Leisk man Tave nunešti,
Kur tik nori, Tu tik tarki žodį, broli.
Su laiku pasieksim saulę
Kuri ne degina, o šildo
Savo spinduliais iš saujų…
Ar žinai kur veda šie keliai?
Į nežinią ir tylą, Taip būdavo dažnai,
Kad negalėdavai pakilti, matyt daugiau nei akys mato,
Eilinį kartą nusivilti, susitaikyti su savimi
Kėsintis į likimą, pilku rytiniu dangumi,
Nejausti pašaukimo, šį kartą liūdnos akys nepadės,
Nepadės verkimas, kuris sustabdo laiką,
Suakmenėję medžiai, proga ilsėtis vėjui,
Visą lieka čia, geriau jau neužbaigti,
Nei perkrauti ir užkankinti,
Akimirkas ir dar daugiau, po spynomis neberakinti,
Kartą tau tariau, ir tikiuosi šito nepamirši,
Naudosi kuo mažiau, nebūtina juk skristi,
Pavirst paukščiu, kad apžvelgti viską iš viršaus,
Galima patapt žodžiu,
Kuris suskaldo tylą – žudančią nežinomybę,
Taip jau viskas yra, atsakymas tik vienas,
O klausimų galybė.
Leisk man Tave nunešti,
Kur tik nori, Tu tik tarki žodį, broli.
Su laiku pasieksim saulę
Kuri ne degina, o šildo
Savo spinduliais iš saujų…
Dažnai keliauju, ten kur noriu,
Nori, broli, nori kartu?
Abu ištrukime iš kasdienybės.
Nebūkim žmonės – būkim asmenybės.
Truputį – ne savimi,
Šiek tiek daugiau linksmi, bet kartais – liūdni,
Daugiau vaikiški, ir dar labiau rimti,
Kartais pamirškim taisykles, įstatymus,
Juk tik vieną kartą gyveni.
Gali banaliai, nuobodžiais žodžiais sakyti, kad myli,
O galime jausmus išreikšti gėlėmis,
Būkim kietaširdžiai, bet gal truputį jautresni,
Kartais nuodėmingi, o kartais šventi,
Prabuskim, sakykim – labas rytas,
Ir vėl miegokim iki sekančio ryto kito.
Statykime namus, iš peties, o ne iš griūvančių plytų.
Išties, turtingas ne tas kuris turi daug litų,
O tas kuriam nereikia nieko, tokiam ir aš pavydžiu.
Nebėkim mylių, kad taptume bėgikais,
Tiesiog išeikime šiandien, sugrįžkime atgal,
Juk esame ne tam, kad pasiduotume sau.
Leisk man Tave nunešti,
Kur tik nori, Tu tik tarki žodį, broli.
Su laiku pasieksim saulę
Kuri ne degina, o šildo
Savo spinduliais iš saujų…
