Vakare smarkiai lijo lietus
Tu kavinėn šlapia užėjai
Tau prisėst siūlė bičas gražus
Tu neatsisakei
Jis pradėjo švelniais žodžiais suokt
Nuo šampano tu jau apsvaigai
O po to jis pasiūlė pašokt
Tu neatsisakei
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei
Jis atrodė be galo žavus
Tu sakei, jog tau reikia skubėt
Jog tau laikas jau grįžt į namus
Ėjo jis palydėt
Jis kuždėjo tau einant gatve
Kad tu jį pakerėjai visai
Ir pasiūlė: užšok pas mane
Tu neatsisakei
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei
Kai pas jį užėjai į namus
Jis pripildė dvi vyno taures
Negalvojai, kad jis toks gudrus
Kad jam reikia tavęs
Tuoj išleido jis tavo kasas
Ir bučiavo taip švelniai švelniai
Tyliai tyliai išjungė šviesas
Tu neatsisakei
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei
Kai ryte jį apsikabinai
Pasakei jam: o mielas, brangus
Piktą balsą tuoj pat išgirdai:
Dink greičiau į namus
Su tuo vakaru, su tuo lietum
Tu prakeikei pasaulį visai
Bet kalta juk buvai tiktai tu
Juk neatsisakei
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Tu tada į kavinę ėjai
Vai kodėl, vai kodėl, vai kodėl
Vai kodėl tu neatsisakei
***
1995 m.
