Miglota mėnulio šviesa ant mano patalynės verkia
Nemiga kankina, tyla prieš audra
Kvėpavimo garsai kiekviena judesį gaudo
Kūnas ilsis, o kas su mano siela?
Atkodavimas problemos kaip akmuo ant geležinkelio bėgiu
Trukdo pravažiuoti, o sustoti nėra laiko
Ištiesiu aš savo ranką – juoda skrybėlė – juodas apsiaustas
Stebuklinga lazdele suveliu visas spalvas
Kur? Kur? Kur tas triušelis? Lįsk, nebijok iš savo dėžės
Pasirodyk laukinėj aplinkoj – toli nepabėk
Nespurdėk, negalvok, nesakyk, nedaryk, nerašyk
Man sako pasigailėk jo, nors aš žinau
Kad jis pats daužo savo galvą į sutrupėjusią sieną
Ko čia mėtais snaigėm išprotėjusi makiažo baidyklė?
O rodyklė vis krenta, laikas senka, atsakymų nieks neranda
Kur švelnioji mano? Padėk man atsikratyti tuštumos
Duok man įkišti b*bį
Iš gilumos, į giluma krenta krištolinis kamuoliukas
Laiptelis po laiptelio nesibaigia niekada – ne/ne
O jame atsispindi žmogus – kas su juo dabar bus?
Prisegu ant šakos dirbtinus vaisius
Man žiema ne bėda – iš krūmo išlenda paparacio galva
Pykšt pokšt – šneka jau visa Lietuva
Apie tai kas yra, nors iš tikrųjų aš apgavau ją
Lyg labirintas mano kūnas ir siela
O aš dar nežinau ar suspėsiu atrast savo kelią
Nes laikas tirpsta
Diena naktis – juoda balta,
Pasiklydęs tarp vaizdų
Įsigilinus, jau nebeaišku
Ryškios linijos tiesios su blankiais takais susimaišo
Likimas paišo.
Savo simbolius ant kūno
Palieka kadrus prisiminimus būna, kad ramybė viduje sugriūna
Laikrodyje krenta kiekviena kruopelė smėlio,
Jų begalybė
Svajonių ašarose sūriose paskendęs
Į tikrovę, kuri retkarčiais idealiai atrodo
Pastovus trūkumas to šviežio oro
Kur burbulai tuščių minčių kiekvieną dieną sprogsta
Tik vienetinės asmenybės pilnai prinoksta,
Likusieji miršta paskęsta jūroje nusikalstamų idėjų
Propagandos bangos ir melo pilnas vėjas
Traukia gilyn į dugną, kur niekada neauga gėlės
Pasiklydusios tamsoje žuvusiųjų vėlės
Įsisiurbusios į kojas dėlės traukia kraują
Užteks žiūrėti pro pirštus, ištieskim saujas
Vanduo nebeatrodys toks skaidrus
Išlįs saulė pro niūrius debesų kraštus
180 laipsnių kampu viskas apsisuks
Mano atminimas tarsi uosis stovės šalia kelio krentančiais nuo šalčio lapais
Guls ant žemės
Gyvenk taip lyg niekada nebūtum apie tuštumą pamanęs
Ateities svajonėse pasimetęs
Lyg labirintas mano kūnas ir siela
O aš dar nežinau ar suspėsiu atrast savo kelią
Nes laikas tirpsta
