Seni laiškai – prisiminimai…
Juodas rašalas kalba praeitimi…
Nuotraukos blankios atgyja…
Vėl ašarom lyja…
Matyti vaizdai ir vietos…
Rodos dar vakar
Savo kojom jas lietei…
Savi veidai šypsos naiviai…
Juk tu juos draugais vadinai…
Seniai jau buvo taip seniai
Apsižvalgai likai jau vienas
Išėjo, iškeliavo, išnyko
Liko – prisiminimai
Jie lyg atspindys tų dienų
Kai buvom kartu…
Sudužo pasaka, šukes renku,
Atgal į praeitį grįžtu,
Vėją surandu, kad viskas
Kas buvo miražas išnyko,
Liko – prisiminimai…
Pirmi žingsniai, pirmas sakinys,
Pirma meilė, pirmas bučinys,
Pirmas draugas ir pirma išdavystė,
Pirma nesėkmė ir pirma kvailystė,
Vėl norėtum tai patirti, išgyventi
Ir surengusiom akim iš naujo pasverti?
Deja liko tik nuotraukos ir laiškai,
Prisiminimai, dienoraščiai, pasąmonės vaizdai.
Iš trumpų akimirkų praeitį kuriu,
Nes kas man svarbu tik ten surandu,
Siekiant tikslo ten ieškojau išeities,
Taip kas kart įgijau vis daugiau patirties
Į kurią dabar remiuosi, ir ateitį kuriu,
Rytdieną kuriu ant praeities pamatų.
Praeitim lipdau, išmintim subetonuoju
Ir užtikrintai statau gražesnį rytojų….
Bet ar prisimeni laikus, kai mes buvome vaikai?
Žeidėme ant smėlio ir reikėjo taip mažai?
Gera pagalvojus, kad rūpesčių nebuvo,
Aplinkui viskas mirė prisiminimai tik nežuvo,
Bet augom po truputį ir dingo tie laikai,
Dabar jau kitas etapas kai aplink geri draugai,
Su jais tiek patyręs per gyvenimą ėjai,
Užsimerkus prieš akis lieka tik vaizdai,
Vaizdai kuriuos atrodo jau seniai pamiršai,
Dabar troškimais sugrįžti, ten kur
Tu juos ir palikai tiek daug neužbaigtų darbų,
Palikai milijonus nepataisomų klaidų,
Kiek gražių akimirkų ir kiek nusivylimo?
Kiek bemiegių naktų ir kokie keisti troškimai?
Kiek kartų mylėjai ir nekentei likimo?
Kol supratai kažkada juk tai bus prisiminimai…
