Palygink savo ir vėjo pyktį,
Ir pamatysi, koks tavo pyktis baisus,
Nes tavo pyktį yra užvaldęs protas,
Na, o vėjo pyktis yra natūralus.
Palygink savo ir medžio augimą,
Ir pamatysi, kaip tu augi kreivai –
Juk medis auga iš šviesos troškimo,
Na, o tu savo kryptį seniai pamiršai.
Tik neklausk, kodėl tave gaubia rūkas,
Visur, kur tik tu eini,
Juk tu dėl to esi atbukęs,
Nes pamiršai, kas iš prigimties esi.
Ir tą giedrą rytą, kai pražydo akacijos,
Pabudo iš sapno gražuolis Bonifacijus –
Su džiaugsmo šypsena veide,
Su gėrio šūkiu širdyje.
Ir tarė jis: Tebūnie pavasaris,
Ir meilė aplanko ir jūsų namus,
O jeigu jūs verkiat, tai tegyvuoja ašaros,
Nes tiems, kas verkia, atviras dangus.
