(žodžiai: Vytautas Bložė)
Ak, kasdien ošesys šitas skamba
Katras kaimynų ilgesys tartum skausmas.
Ten kur nebaigta sakmė, šaukia
Vidudienio giesmė, laukia.
O kalnai, tolimi kalnai
Ir melsva gelmė naktų.
Ten, kur pievų laukinės gėlės žydi
Širdyje ir prie kasų.
Ten, kur liko gyvent mažam namely
Nebaigta kalnų sakmė.
Ten į širdį jausmai gundo sieloj
Kai išnykdavo namai mėnesienoj.
Ten su gundančiais žiedais tyliai
Tu ištarei kadais myliu.
O kalnai, tolimi kalnai
Ir melsva gelmė naktų.
Miega sodas, aplink gyvi šešėliai
Tuoj valtelėj prakalbės.
O širdy neužmirštuolės žydi
Tartum gėlės ant kapų.
