Grožis, puikus balsas ir ugninga charizma – šie trys dalykai sieja jaunąją Lietuvos muzikos pažibą Alice Way. Lietuviškąją Lana Del Rey praminta mergina šiais metais bando užkariauti „Eurovizijos“ klausytojų širdis su daina „Hero“, o muzikos profesionalų yra vadinama tikru muzikiniu perlu.
Alice – visiškai priešinga toms, kurios sceną užkariauja skandalingu elgesiu ar dirbtine išvaizda. Ji pripažįsta, jog daili išvaizda muzikinėje padangėje nėra trūkumas, tačiau daug svarbesnis yra talentas ir pasitikėjimas savo jėgomis.
Tave vadina lietuviškąja Lada Del Rey. Ar pati matai savyje panašumų į garsią dainininkę?
Na, tarp mūsų daug kas bendra: abi esame raudonplaukės, abi vienaip ar kitaip baigusios filosofijos studijas (Lana nebaigė, bet mokėsi), abi skiriame daug dėmesio dainų tekstams, abi nepersistengiame su judėjimu scenoje (šypsosi). Man taip pat labai patinka romantiškas ir laukinis americana stilius. Turbūt pagrindis mano panašumas su Lana ir yra nostalgija laikams, kuriuose negyvenome ir gal dar keletas vokalinių triukų.
Kuo dar gyvenime, be muzikos, užsiemi?
Daug rašau, nuo pat mažumės labia patraukė idėja ant popieriaus susikurti naujus pasaulius. Dar labai mėgstu keliauti, šiek tiek savo malonumui šoku (šiuolaikinį šokį), dievinu žirgus, įkvepiančias knygas, kai lauke šilta – bėgioju.
Kaip į tavo muzikinę veiklą reaguoja draugai, artimieji? Galbūt turi antrąją pusę, kuri ištikimiausiai palaiko tavo muzikinę veiklą?
Draugai ir artimieji labai palaiko, visuomet stengiasi paskatinti judėti pirmyn, kai pasidaro baisu. Mano antroji pusė taip pat visuomet yra šalia visuose muzikiniuose keliuose, jis pirmas išgirsta naujas dainas, ateina į koncertus ir, svarbiausia, tiki manim net tada, kai aš nebetikiu savim. Tai palaikymas, kuris daro mane stipria.
Ar dalyvavimas Eurovizijoje – tavo sena svajonė? Kaip nusprendei dalyvauti šiame muzikiniame šou?
Ne, tai nebuvo sena svajonė, tačiau labai džiaugiuosi, kad dalyvauju. Tai – labai įdomus pasaulis. Jau dabar susipažinau su daugybe nuostabių žmonių ir daug ko išmokau, taip pat šiek tiek “apsilaužiau ragus”. Prisipažinsiu, tokio jaudulio, kaip pirmą kartą lipdama ant Eurovizijos scenos, nebuvau jautusi jau kurį laiką. O kaip nusprendžiau dalyvauti, sunku pasakyti. Tiesiog tai nutiko labai organiškai, ilgai nesvarsčiau ar eiti, ilgiau svarsčiau, kokią dainą rinktis ir kaip ją “išpildyti”.
Esi giriama net tokių Lietuvos muzikos profesionalų kaip Leonas Somovas. Ką tau pačiai reiškia tokie komplimentai? Kiti jaunieji atlikėjai gal net išpuiktų…
Man jie reiškia be galo daug, bet turint omenyje mano savikritiškumą, kitų komplimentai susibalansuoja su mano pačios savikritika ir viskas kažkaip stoja į savo vietas. Išpuiksti, jei manai, kad darai kažką nepriekaišingai, bet jei esi reiklus sau, nepriekaišingumas yra nepasiekiamas standartas. Žmonėms neretai atrodo, kad esu arogantiška ne dėl to, kad labai save girčiau, o greičiau todėl, kad nepakankamai euforiškai reaguoju į sėkmes, tačiau taip nutinka todėl, kad jausdama palaikymą ir girdėdama gražius žodžius, aš noriu dar daugiau duoti, dar labiau įkvėpti ir sukurti dar daugiau muzikos!
Turi puikią išvaizdą. Kaip manai, ar scenoje daili išvaizda padeda užkariauti žiūrovų simpatijas?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad manau, kad scenoje išvaizda nėra svarbu. Ji yra reikšminga, tačiau jos reikšmė labai plati. Mane džiugina tai, kad scenos žmonės tiesiog draskyte drasko grožio standartus ir XS dydžio kultą. Kaip nuostabiai su įvaizdžiu ant scenos žaidžia Adele, Sia, Paloma Faith ir daugelis kitų žavių moterų. Vyrai čia joms nusileidžia, scenos moterys grožio standartus laužo drastiškiau! Bet apskritai, tai scenoje grožis įgauna daugybę naujų galimybių, jis yra ne tikslas, o priemonė ir todėl yra toks lankstus ir leidžia žiūrovui pažinti pačias įvairiausias atlikėjų puses kostiumo, šukuosenos ar grimo pagalba.
Ar jaudiniesi prieš eidama į sceną? Jei taip, kaip malšini jaudulį?
Be galo jaudinuosi. Ir nepasakyčiau, kad su laiku tas jaudulys mažėtų (juokiasi). Specialių jaudulio malšinimo būdų neturiu, tiesiog stengiuosi susikaupti, prisiminti, kodėl darau, ką darau, pakelti akis į dangų, apsižvalgyt, susidėt save į vietą ir padaryti, ką galiu geriausia. Na, ir dar isteriškai suspaudžiu, ką turiu rankoje, ar tai būtų mikrofonas, ar suknelės kraštas (šypsosi).
Jei vis dėlto nusišypsotų sėkmė atstovauti Lietuvai Švedijoje… Nupasakok, ką tuo metu jaustum, kokios nuotaikos tave apimtų?
Neįsivaizduoju, turbūt iškart apsiverkčiau, tada daug šokinėčiau ir klykaučiau, bet nežinau, kokia eilės tvarka viskas įvyktų. Džiaugsmas lietųsi per kraštus, tuo esu tikra! O tada prasidėtų darbas…
