Dainuojamosios poezijos pasaulis šnabžda, jog visai netrukus pasaulį išvys Ovidijaus Jucio albumas „Žuvys vieversėlio balsu“. Tyliai kalbama ir apie tai, kad albumui įrašytos 23 dainos, nors niekas nedrįsta spėlioti ar tikrai visos jos ir pasieks klausytojų širdis.
Kaip ten bebūtų, tai manau vienas nedaugelio atvejų, kai Aivaras sudaužys kiaulę taupyklę, įsisups į vilnonį šaliką ir pėdins pirkti muzikos. O tokiam užkietėjusiam skaitmeniniam vagišiui, tai bus diena, verta riebaus pliusiuko kalendoriaus lapelyje.
Ovidijus Jucys albumą ruošė padedamas kompozitoriaus ir pianisto Andriaus Račinsko, akordeonisto Audriaus Paznioko, dainininkės Eglės Gelažiūtės ir senos bičiulės, švelniabalsės Ievos Narkutės.
Jei kalbėčiau apie kitą atlikėją, rėžtelėčiau, kad tokia stipri komanda tikrai pakels darbą į aukščiausią akustinės muzikos lygą, bet esu įsitikinęs, kad ir absoliučiai solinis Ovidijaus albumas būtų neką prastesnis.
Aišku, nesu linkęs spręsti apie obuolį iš vieno kąsnio, visgi po trečiojo tavęs gali laukti piktas kirminas, bet manau šįkart neklystantis ir siūlau jums paklausyti dviejų senų dainų, skambančių mažumėlę kitaip.
Po velnių kaip man patinka tas „Amelijos iš Monmartro“ prieskonis. Tikriausiai reikės kada vėlei nerti į Yann Tiersen akordeono liūliavimus.
