„Moksliukai“, „knygų žiurkės“, „graužikai“, „ačkarikai“ – kaip tik nevadinami vaikai, kuriems puikiai sekasi mokslai: jie dalyvauja olimpiadose, konkurse, jų galvose ne smegenys, o ištisos enciklopedijos…
Dauguma paauglių, stebėdami televizijos projektą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, manė, kad tik nedaugelis galvotų paauglių yra tokie šaunūs… DELFI gatvė paneigė visuomenėje susiformavusį „moksliukų“ stereotipą. Projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ dalyviai – ne tik šaunūs, jei talentingi ir gabūs. DELFI gatvė pakalbino projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ nugalėtojus. Kokie jie? Kokie jų pomėgiai? Ar jie tikrai tokie, kaip mes?
Svajoja tapti pianistu
Giedrius Pakalka televizijos projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ nugalėjo penktokų finalą ir tapo „Lietuvos tūkstantmečio penktoku“. Giedrius šiame projekte dalyvavo, nes norėjo išbandyti savo jėgas tarp bendraamžių.
„Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ yra puikus projektas, suteikiantis žinių, skatinantis mokytis. Tūkstantmečio penktoko titulas mane įpareigoja toliau gerai mokytis, viskuo domėtis, kad pateisinčiau šį titulą,“- pasakoja moksleivis Giedrius.
Vaikinas mokslams skiria pakankamai daug laiko. Net save laiko „moksliuku“, jam patinka mokytis – jo šis epitetas nežemina. Mėgstamiausi mokomieji dalykai Giedriui – matematika ir lietuvių kalba.
Vaikinas po pamokų bėga į dramos būrelį bei muzikos mokyklą, kurioje mokosi groti pianinu. Giedrius užaugęs nori tapti pianistu.
Persivežė daugybė įspūdžių
„Nuolat aktyviai dalyvauju įvairiuose renginiuose, konkursuose, olimpiadose, todėl pamačiusi reklamą per televiziją, pagalvojau, kad projektas „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ įdomus, jo idėja originali, kilo noras sudalyvauti – patikrinti savo žinias, patirti naujų įspūdžių ir, aišku, tapti „Lietuvos tūkstantmečio vaiku“.
Pagalvojau, kad šis projektas yra labai gera galimybė pasireikšti gabiausiems Lietuvos moksleiviams. Taip pat manau, kad dalyvavimas projekte – tai puiki galimybė susirasti naujų draugų, patirti daug įspūdžių televizijoje, pagilinti savo žinias,“ – pasakoja Milda Jundulaitė.
Milda tapo „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ šeštokų finalo nugalėtoja. Laimėjus Mildai, ją užklupo neapsakoma laimė, didžiavosi savimi. Mergina džiaugėsi, jog įrodė, kad yra verta tapti protingiausia šeštoke.
Milda iš laidų filmavimo į Trakus persivežė daugybę įspūdžių. Merginai patiko laidos dekoracijos: atverstų knygų pultai ir didelė knyga, pro kurią išeina laidos dalyviai. O kur gi dar puikūs ir žaismingi laidos vedėjai, kurie dalyvius nuteikia optimistiškai.
„Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ yra ne vien laida, kurioje kovojama dėl pagrindinio prizo, tai taip pat ir valios, gebėjimo susikoncentruoti bei žaibiškai reaguoti konkursas, kuriame svarbiausia yra žinios ir išsilavinimas. O pagrindinis prizas – galimybė vadintis „Lietuvos tūkstantmečio vaiku“.
Labai džiaugiausi, kad galėjau dalyvauti šiame projekte bei atstovauti Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją,“ – pasakoja šeštokų finalo nugalėtoja.
Milda svajoja užaugusi tapti teisėja ar advokate, kad galėtų padėti žmonėms. Ji norėtų ginti žmogų ir jo teises.
Elvina nesėdi prie knygų
Elvina Julčiukonytė tapo projekto „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ devintokų finalo nugalėtoja. Mergina nesitikėjo laimėti šiame projekte, nes kiti dalyviai buvo labai šaunūs ir gudrūs.
Ji labai jaudinosi prieš filmavimą, nes nežinojo, kaip ten viskas vyksta, tačiau žaidimui prasidėjus buvo rami – vedėjų, artimųjų, bendraklasių palaikymas jai sukūrė išties smagią atmosferą.
Nugalėjus žaidimą, mergina įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, jautėsi įvertinta ir pakylėta.
Elvina išdavė paslaptį, jog nelabai mėgsta sėdėti prie knygų. „Prieš kontrolinius tenka pasėdėti prie knygų, bet savo noru niekados nesėdžiu. Nesu iš tų, kuri tik sėdi prie knygų ir niekuo daugiau nesidomi,“ – pasakoja moksleivė Elvina.
Mama pastūmėjo dalyvauti žaidime
Kristina Malūkaitė projektu susidomėjo tuomet, kai pamatė, jog jame dalyvauja keletas pažįstamų, tačiau pati dalyvauti rimtai nesvarstė. Merginą projekte skatino dalyvauti jos mama bei auklėtoja.
Kadangi ji mėgsta daug skaityti, daugeliu dalykų domisi, nusprendė, jog reikia išbandyti savo jėgas. Ir iš tiesų mergina žaidime laimėjo vienuoliktokų finalą.
„Netikėjau, kad galiu laimėti. Nemaniau, kad turiu tam pakankamai žinių. Tačiau, be abejo, pergalės giliai širdyje labai norėjau. Turbūt tas didelis troškimas gerai pasirodyti ir atstovauti savo mokyklai, miestui padėjo man taip gerai pasirodyti,“ – pasakoja mergina.
Šiemet Kristina – abiturientė, todėl ji vis daugiau laiko skiria mokslams. Bet mergina išmoko planuoti savo laiką taip, kad galėtų skirti jį ne tik pamokoms, bet ir laisvalaikiui.
„Svajonių turiu daug. Man svarbu, kad ateities darbas man teiktų malonumą ir skatintų ieškoti naujų iššūkių. Daugelio mano pažįstamų nuomone esu kūrybinga mergina ir darbą norėčiau dirbti tokį, kur reikia naujų idėjų, nestandartinio mąstymo. Konkrečios specialybės dar negalėčiau įvardinti, nes 100 proc. dar neapsisprendžiau,“ – pasakoja Kristina.
Jurijus – avantiūristas
Jurijus Danilovas dalyvauti projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ apsisprendė labai greitai. Apskritai, vaikinas kiek avantiūristas, mėgsta išbandyti savo jėgas, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose, o šis žaidimas jam buvo puiki proga patikrinti savo žinias.
Taip pat moksleivis norėjo pamatyti televizijos „virtuvę“ ir patį filmavimo procesą. Bent jau Jurijui studijoje buvo gan jauku, o atsakinėdamas į klausimus, sugebėdavo taip susikoncentruoti, jog pamiršdavo, jog yra filmuojamas.
„Didžiausias jaudulys būdavo tada, kai Žygis išeidavo skelbti rezultatų, ypač pasibaigus pirmiesiems dviems etapams. Kadangi nežinodavau, kas kiek taškų surinko ir kurioje atsidursiu vietoje, širdis į kulnus nusirisdavo.
Paties žaidimo metu įtampa buvo didžiulė, nes reikėjo labai greitai mąstyti ir spėti įsigilinti į klausimus, kurie sekė vienas paskui kitą. Tai gerokai alino ir po filmavimų jausdavausi labai pavargęs,“ – pasakoja laidos dalyvis.
DELFI gatvė: kokius įspūdžius persivežei iš projekto?
Jurijus: įspūdžiai yra labai šilti ir ryškūs. Studijoje viskas kitaip nei vėliau parodoma. Pavyzdžiui, per televizorių atrodo, kad laidos metu vyrauja akademiška atmosfera, tačiau per filmavimus ji visai kitokia – linksma, šmaikšti, dažnai net chuliganiška.
Kūrybinės grupės nariai turi daugybę energijos, kurią panaudoja ne tik kūrybiniam procesui, bet dažnai randa laiko papokštauti, paerzinti vieni kitus. Šios grupės siela yra režisierius Robertas Razma, dirbantis studijoje ir dalyvaujantis imant interviu iš laidos dalyvių mokyklose ir prieš finalą.
Jis pasižymi neįtikėtinu išradingumu ir akimirksniu gali sugalvoti įdomų, šmaikštų ir netikėtą kadrą, tuoj pat siužeto dalyvius ir operatorių „sustato į savo vietas“ ir nespėji mirktelėti, kaip pradedama filmuoti. Ir svarbiausia, atrodo, kad jis visa tai daro su malonumu.
Nesuko galvos dėl rezultatų
Jurijus nesuko galvos dėl konkurso rezultatų: ėjo tiesiog sudalyvauti projekte, negalvodamas apie galimą prizą. Juk televizijos projekte rezultato negalima prognozuoti, nes daug kas priklauso nuo to, kokie bus klausimai.
Jurijus silpnokai išmanė menus ir humanitarinius dalykus, o klausimai apie juos yra dažni, Julijus galvojo, jog nelaimės žaidimo: „Tačiau taip neatsitiko. Laimėjimas buvo visiškai netikėtas, bet patys įsimintiniausi laimėjimai ir yra tie, kurie įvyksta netikėtai.“
Jurijus tapo projekto protingiausiu „Lietuvos tūkstantmečio“ dvyliktoku. Vaikinas nepasakytų, jog yra protingiausias Lietuvos dvyliktokas. „Visų pirma, netgi patys laidos rengėjai yra sakę, kad tikslas yra ne išrinkti patį protingiausią mokinį, o parodyti visuomenei, kokių yra gabių mokinių ir kiek jų daug.
Išties, neįmanoma sukurti universalaus recepto, kaip išsiaiškinti, kas yra protingiausias, o gal to išvis nereikia, nes kiekvienas žmogus turi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas ir kiekvienas randa sau tokią nišą, kur gali geriausiai save įprasminti. Visų antra, yra daug labai gabių mokinių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesudalyvavo šiame projekte,“ – pasakoja Jurijus.
Ne „moksliukas“, o olimpiadininkas
Jurijus mokslams skiria pakankamai daug laiko, ypač olimpiadoms, nes gerai pasirodyti jose reikia ne vieno mėnesio kruopštaus ir sistemingo darbo. Vaikinui svarbiausia per pasiruošimus, yra ne pačios žinios, o įgūdžiai, planuojant laiką, optimalų darbo ir poilsio rėžimą.
Juk čia dalykai pravers vaikinui gyvenime dirbant. Jurijus savęs nelaiko „moksliuku“, o laiko olimpiadininku: „Moksliukai“ ir olimpiadininkai yra priešingybės. „Moksliukai“ – kruopštumu ir tvarkingumu pasižymi, o olimpiadininkai – atkaklumu, jie linkę užsiimti ne tuo, ko iš jų reikalauja, o tuo, kas jiems patinka.“
„Mieliausi dalykai, susiję su gamtos mokslais, matyt, todėl, kad nėra nieko tobulesnio ir didingesnio už gamtą, be to, pažinus pasaulį lengviau suprasti, kokia yra žmogaus vieta pasaulyje,“ – kalba vaikinas.
Rudenį vaikinas pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, specialybę, kuri tyrinėja žygių šeimos vabzdžius ir kitus gyvus padarus. „Norėčiau savo ateitį sieti su gamtosauga, nes skaudu matyti, kaip niokojama aplinka, ir vis labiau reikia žmonių, kurie rūpintųsi jos apsauga ir atkūrimu,“ – pasakoja Jurijus.
Kolekcionuoja uolienas ir mineralus
Vaikinas laisvu laiku mėgsta važinėtis dviračius, dirbti sode ar tiesiog vaikštinėti ir grožėtis apylinkėmis. Bet didžiausias jo pomėgis – įdomių uolienų ir mineralų kolekcionavimas. Jo kolekcijoje – daug atvežtinių mineralų, tokių kaip malachitas, kalnų krikštolas, aragonitas, trijų spalvų akmens druska.
„Taip pat daug įdomių uolienų iš Lietuvos – per tūkstantį titnagų, kurių didžiausias sveria daugiau nei 3,5 kg, balų geležies rūda (limonitas), o įdomiausia – magnetinė geležies rūda (magnetitas). Šis juodas blizgantis juodas smėlis, beje, plačiai pasitaikantis pajūrio pliažuose, turi magnetinių savybių ir magnetiniame lauke sukimba į švelnius spygliukus, kurie kintant magnetiniam laukui keičia kryptį ir formą,“ – pasakoja vaikinas.
Projektas nebuvo gyvenimo tikslas
Klaipėdietis dešimtokas Maksimas Solovjovas projekto finale įveikė visus likusius protingiausius dešimtokus ir tapo tūkstantmečio dešimtoku.
Vaikinas nebuvo matęs laidos, net negirdėjęs apie ją – auklėtoja jį paragino sudalyvauti žaidime. Maksimas labai apsidžiaugė, jog pateko į žaidimą ir į jį atėjo su tikslu – laimėti. „ Nesitikėčiau laimėti – nedalyvaučiau. Yra tik vienas būdas laimėti – žinoti, kad jau laimėjai,“ – pasakoja vaikinas.
Maksimas nesureikšmina, jog tapo Lietuvos tūkstantmečio dešimtoku. „Ne laidomis protas matuojamas. Kaip gyvenau taip ir gyvenu, ypatingų jausmų tai neduoda. Tai nebuvo mano gyvenimo tikslas ir niekad aš apie laidas negalvojau, o kad jau taip išėjo, tai puiku, kas beatsitiktų: taip tau ir reikia. O aš jau 11 klasėje, todėl tai – jau praeitis, ir nereikia jos „grabe“ vartyti,“ – juokaudamas kalba vaikinas.
