Gražus, negražus, protingas, kvailas, klounas, pastumdėlis ir dar milijonas kitų vardų, kuriais gali būti pavadintas mokinys. Kuo vienas geresnis už kitą? Ar tik mokykla neprimena kažko panašaus į luominę monarchiją?
Visgi gyvename ne Holivudo filme, kur vien prisėdęs ne prie to stalo mokyklos valgykloje, būsi nuvytas ir išjuoktas. Tačiau ir čia, Lietuvoje, kur, atrodo, nepučia jokie vėjai ir nėra dėl ko kovoti, mokyklose jaučiamas didelis mokinių susiskirstymas į atskiras grupes. Kodėl?
Patyčios? Iš kur jos atsiranda?
Nors viskas kaip ir aišku – man nepatinka, tarkime, mokinys X. Jis nepatinka ir mano draugui, mes kartu jį pradedame engti, galų gale, pajutusi bandos jausmą, prie mūsų prisideda ir visa klasė.
Tas X vienas lauke – ne karys. Po kiek laiko mums atsibosta, bet tiesiog iš įpročio mes ir toliau spjaudome jam į kuprinę, sumerkiame batus į sniegą ar per pamokas apšaudome seilėtais popieriaus gniutulais.
Mokytojai apsimeta, kad to nepastebi, auklėtoja pati bijo būti apspjaudyta, tėvai nieko nežino ir iš šono viskas atrodo beveik normalu (žinoma, jeigu po kiek laiko ponas X neateina su pistoletu į klasę).
Tokių atvejų nėra daug, paviešinami tik keletas, tačiau jie yra. Surasti būdą su tuo kovoti sunku ir vargiai įmanoma.
Mokinių tipai mokyklos gyvenime
Nr. 1 – vaikai, atėję iš asocialių šeimų, kiauras dienas riogsantys prie televizoriaus, tikrai neturintys įkvėpimo mokytis ir bendrauti su kitais kaip civilizuoti žmonės. Jų bijo net jų pačių tėvai.
Nr. 2 – patys engiami tėvų, mušami, kampuose klūpantys ant žirnių ir tik mokykloje galintys iškleisti sparnus ir parodyti savo galią.
Nr. 3 – silpnavaliai ir bailiai, kurie nenorėdami nukentėti nuo Nr. 1 ar Nr. 2, pasiduoda jų įtakai ir pasiteisina sakiniu „aš darau, nes kiti taip daro“.
Nr. 4 – saujelė protingų žmonių, kurie sugeba atsiriboti nuo ankščiau išvardintų tipų ir per daug nesikiša į klasės ar mokyklos gyvenimą, kuriems mokykla – tik mokykla, kur ateini mokytis, o ne aiškintis santykių ar spręsti, kas čia vadas.
Nr. 5 – engiamieji.
Bandymas kažką keisti. Įmanoma?
Argi nejuokinga? Nejuokinga – graudu. Surask pokalbių laidą, kurioje dar nebūtų kalbėta apie tokį jaunimą, kuris spardosi, „daužosi“, kurių kepenys jau beveik sunykusios nuo gėrimo, o plaučiai – rūkymo.
Arba surask laidą, kurioje kažkas nediskutavo apie tuos, kurie patyrė patyčias, buvo nukentėję ar vis dar nuo to kenčia. Blogiausia, visi tik kalba. Kalba, diskutuoja, svarsto, laužo galvas, kol tuo tarpu kažkurios mokyklos kampe vis dar spardomas ponas X.
Bet iš tikrųjų – ką daugiau padarysi? Kiekviename koridoriuje ir prie kiekvieno medžio pastatysi po žiovaujantį policininką? Iš tos nevilties jau net juokas pradeda imti – tikrai nieko nepadarysi ir tai ne pesimistiškas požiūris.
Viskas ateina iš šeimos ir vieninteliai žmonės, kurie gali „įskiepyti“ bent kokį supratimą vaikams apie bendravimą yra tėvai. Tačiau Lietuva garsėja vienu didžiausiu savižudybių skaičiumi ir nei vienas miestas neapsieina be aludžių, kitokių užkampių, o vaikų namai „klesti“.
Galima tiesiog daryti išvadą, kad reikia auklėti pačius tėvus. Pradėsi mokyti tėvus – sakys „lenk medį, kol jaunas“ ir vėl viskas iš naujo.
Kartu ar atskirai?
Mes, moksleiviai, turėtume būti vienas kumštis, kovojantis su neteisybe, siekiantis šviesios ateities ir vienu žingsniu žengiantis į savo svajones, turime būti drauge! Galime (ir norime) paskatinti jus pagalvoti. Bet žinote, tai jūsų sąžinės ir garbės reikalas. O juk sąžinę ir garbę jūs visi turite.
