Stoviu virtuvėje, pjaustau pomidorą salotoms. Peilis rankoje, lentelė, viskas įprasta, saugu. Ir staiga galvoje sužaibuoja mintis: „o kas būtų, jei dabar nusipjaučiau pirštą?”
Kūnas sustingsta, širdis plaka stipriau, kyla pasibjaurėjimas, baimė, šokas. Aš nenoriu galvoje turėti tokių dalykų ir niekada taip nepasielgčiau. Niekada nenorėčiau nieko panašaus. Tačiau vaizdas jau yra, nekviestas, svetimas, absurdiškas.
Ir tą akimirką suabejoji ne minčių tikrumu. Tu suabejoji savimi.
Taip veikia įkyrios mintys. Jos neatskleidžia tavo norų, jos neatskleidžia tavo ketinimų, jos neatskleidžia tavo esmės. Jos tiesiog atsiranda iš niekur ir kelia siaubą.
Neuroįvaurūs žmonės, ypač turintys ADHD kaip pagrindinį sutrikimą, tokius vaizdinius patiria dažniau, intensyviau ir skausmingiau. Tačiau didžiausia žala dažniausiai įvyksta ne nuo pačios minties, o nuo to, kaip į ją reaguoja pats „minčių savininkas” ir, be abejonės, artimieji bei kiti aplinkiniai.
Šis straipsnis apie tai. Trumpai apie minčių pasaulio realybę, apie kurią žino mažuma. O patiriantys bijo ir minčių, ir dar labiau – savęs.
Įkyri mintis nėra norima ar laukiama. Ji gali bet kada šauti į galvą be jokio įspėjimo
Pasakysiu aiškiai; Įkyri mintis nėra noras. Įkyri mintis nėra ketinimas. Įkyri mintis nėra paslėpta agresija. Įkyri mintis nėra ženklas, kad žmogus pavojingas.
Įkyri mintis yra vaizdinys, kuris brutaliai kertasi su žmogaus realybe. Todėl ji ir sukelia tokią baimę ar net paniką.
Jeigu žmogus iš tikrųjų norėtų pakenkti kitiems ar sau – jausmas būtų visiškai kitoks. Tai būtų impulsas, planavimas, pateisinimas. Įkyri mintis ateina kartu su siaubu ir pasipriešinimu.
Tačiau kasmet tūkstančiai žmonių atsiduria psichiatrinių priėmimo skyriuose arba krizių centruose ne todėl, kad jie nori ką nors padaryti sau ar kitam, o todėl, kad bijo „Kas čia ką tik buvo? O jeigu aš būčiau padaręs?”. Ir pati ta baimė tampa tavimi besimaitinančia, griaunančia jėga.
Kodėl dažnai būtent ADHD smegenys taip elgiasi?
ADHD smegenys kitaip apdoroja stresą, grėsmę, nuovargį, impulsus. Kai prie to prisideda perdegimas, hormonų pokyčiai, pandemijos laikotarpiu patirtas nežinomybės jausmo perteklius – protas persijungia į pavojaus simuliatoriaus režimą.
Jis nuolat klausia: „o kas jeigu?“
Tai ne planas. Tai signalizacija.
Problema ta, kad ADHD atveju ši signalizacija dažnai klykia perdėtai garsiai. Per ryškios vizualizacijos. Kai kurie scenarijai ekstremaliai žiaurūs.
Antrinė trauma – kai labiau sužeidžia ne pati mintis ar scenarijus, o žmonių reakcija
Didžiausias lūžis įvyksta tada, kai žmogus pagaliau išdrįsta pasakyti: „Man kyla baisios mintys.“
Tik įsivaizduokite kaip traumuoja, jeigu vietoje palaikymo jis girdi kritiką, moralus, akyse žmogaus mato pasišlykštėjimą, atstūmimą, įtarinėjimus ar net visišką santykių nutraukimą.
Sutuoktiniai skiriasi. Tėvai išvadina savo vaikus išprotėjusiais. Medikai, kurie apie tai neišmano žiūri kaip į grėsmingą ligonį, o ne kaip į žmogų, kuris bijo savęs.
Taip viena reakcija tampa gilia psichologine žaizda. Ne dėl pačios minties, o dėl kito reakcijos. Todėl žmonės, turintys įkyrių minčių ar scenarijų retai kam pasakojasi ir kenčia tyliai.
Įkyri mintis, impulsyvumas ir obsesijos – visiškai skirtingi mechanizmai
Įkyri mintis yra nepageidaujama, gąsdinanti, atstumianti, be plano ir be ketinimo.
Impulsas – staigus noras imtis sumanyto veiksmo .
Obsesijos ir kompulsijos – įkyrios kasdienės mintys ta pačia tema kartu su ritualais nerimui mažinti.
Tai skirtingi mechanizmai. Juos supainioti yra tas pats, kas gydyti lūžį pleistru. Ir būtent šių skirtumų nežinojimas dažnai žaloja labiausiai.
Lyrinis nukrypimas – šiek tiek apie intuiciją
Kaip žinia, esu net labai neuroįvairi. Neseniai apturėjau man nesuprantamą konfliktą su artimu žmogumi. Ir kažkurią dieną galvoje netikėtai “nusipaišė” absurdiška mintis: „O ką, jeigu – skambutis į duris, atidarau, o ten stovi tas žmogus su visomis dovanomis, kurias kada dovanojau?“
Aš pati iš savęs balsu juokiausi: „Ne bet tu pavarai, Sandra, koks nonsensas!“ (asmenybė labai išdidi, rodos pažįstu visą gyvenimą, taip tiesiog negali būti).
Ir ką jūs manot? Toji išdidi asmenybė iš tiesų pasirodė prie mano durų su gigantišku maišu mano dovanotų dovanų, kad grąžinti.
Žinant, kad dovanų parinkimas ir dovanojimas yra mano meilės kalba, žmogus tiksliai žinojo, ką daro – sąmoningai sudegino visus likusius tiltus.
Kodėl apie tai kalbu šiame kontekste? Todėl, kad įkyrios mintys yra chaotiškos, keliančios siaubą ir pasipriešinimą. O intuicija aplanko ramiai, be panikos, be vidinio atmetimo. Juk net juokinga buvo.
Skirtumas visada jaučiamas kūne. Įkyri mintis gąsdina, kai tuo tarpu intuicijos paskirtis yra informuoti. Reikia pasimokyti atskirti šias dvi kartais labai panašias mintis, tuomet gyvenime bus gerokai daugiau aiškumo.
Ką daryti, kai užpuola įkyri mintis? Kokie tikslūs žingsniai?
Pirmiausia įvardyk: „Tai yra įkyri mintis. Aš jos negeneravau.“
Nekovok su ja – kova ją tik stiprina. Gali ir garsiai pasakyti “eik velniop!” arba nusistebėti “kokios išradingos tos mano smegenys”.
Grįžti į kūną per kvėpavimą, šaltą vandenį, liečiant aplink esančius objektus.
Tęsk daryti ką darei, nestabdyk savęs, kad apgalvoti, nes nėra ko apgalvoti.
Jeigu turi kam saugiai atsiverti, pasipasakok bent vienam žmogui.
Ką turi sakyti ir ko neturi sakyti artimieji išgirdę apie įkyrias mintis:
Sakyti:
„Ačiū, kad pasitiki manim ir pasipasakojai, tai visiškai normalu…“
„Matau, kad tau baisu: juk žinai, kad tu tikrai to nedarytum“
„Taip niekada nenutiks“
„Kuo galiu tau padėti?“
Nesakyti:
„Kas su tavimi negerai?“
„Kaip tau taip gali šauti į galvą?“
„Gal tau reikia pasigydyti“
Vienas sakinys gali raminti nervų sistemą arba ją smarkiai traumuoti.
Ką apie įkyrias mintis sako mokslas. Faktai ir tiesa
Įkyrios mintys nėra reta patologija ar „silpnos psichikos“ požymis. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžioji dalis žmonių per gyvenimą patiria bent epizodines įkyrias, nepageidaujamas mintis, vaizdinius ar ištisus scenarijus. Tyrimai rodo, kad tokių minčių tam tikrais gyvenimo etapais patiria net iki 80–90 procentų žmonių. Tai reiškia, kad įkyrios mintys yra ne retenybė, o normali žmogaus smegenų veiklos dalis.
Įkyrios mintys gali būti labai įvairios: nuo staigių agresyvių vaizdinių, seksualinių minčių, religinių šventvagystės idėjų iki katastrofinių scenarijų apie artimųjų mirtį ar savęs žalojimą. Dažnai jos kardinaliai kertasi ir su žmogaus vertybėmis ir įsitikinimais ir todėl sukelia didelį išgąstį, kaltę, gėdą ir pasibjaurėjimą savimi.
Mokslas aiškiai pabrėžia – skirtumas tarp „normalių“ įkyrių minčių ir sudėtingo sutrikimo, tokio kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas (OKS), slypi ne pačių minčių pobūdyje, o jų dažnyje, intensyvume, sukeltame emociniame skausme ir poveikyje kasdieniam funkcionavimui. Žmonės išmoksta atpažinti įkyrias mintis, geba jas greičiau paleisti, nesuteikia joms egzistencinės reikšmės. Klinikiniais atvejais, tarkime, nuo vaikystės OKS mintyse esantis žmogus pradeda mintis interpretuoti kaip pavojingas, gėdingas, „pasakančias tiesą apie jį patį“, todėl patiria nuolatinį nerimą ir bando jas neutralizuoti ritualais, vengimu arba kontrole.
Ypač svarbus veiksnys yra tai, kaip žmogus interpretuoja savo mintis. Tyrimai rodo, kad būtent suteikimas minčiai reikšmės, o ne pati mintis lemia, ar ji taps kankinančia. Žmonės, kurie mano, kad mintis yra lygi veiksmui („jei pagalvojau – vadinasi, galiu tai padaryti“), patiria žymiai daugiau sunkumų. Tuo tarpu tie, kurie apie jas daug išsiaiškina ir supranta, kad mintys yra smegenų „triukšmas“, jas išgyvena lengviau. Juk tai it išderintas pianinas, vienas kitas klavišas “pjauna ausį”, o įdėjus darbo, veikia puikiai!
Svarbu pabrėžti, kad įkyrios mintys pasireiškia ne tik suaugusiesiems. Tyrimai su vaikais rodo, jog jau nuo 8–10 metų amžiaus daugelis patiria bauginančias, agresyvias ar gėdingas mintis, tačiau apie jas nekalba su suaugusiaisiais. Tai patvirtina, kad įkyrių minčių fenomenas yra universali žmogaus nervų sistemos savybė, o ne patologijos požymis.
Neuroįvairūs asmenys, ypač turintys ADHD, dažniau patiria intensyvesnį minčių srautą, staigius scenarijus, vaizdinius ir impulsyvias idėjas. Jų smegenys pasižymi padidintu asocijavimo dažniu, greitesniais minčių šuoliais ir silpnesniu filtravimu. Dėl to įkyrios mintys gali būti dažnesnės, ryškesnės ir labiau trikdančios. Stresas, miego trūkumas, pervargimas, nerimavimas ir rimti sukrėtimai, tokie kaip COVID laikotarpis, karai ar artimojo mirtis taip pat žymiai padidina įkyrių minčių dažnį.
Labai svarbi dalis, kurią pabrėžia šiuolaikinė psichologija: mintis nėra ketinimas, noras ar planas. Dauguma žmonių, patiriančių smurtines įkyrias mintis, yra itin sąžiningi, empatiški, nekonfliktuojantys ir visais būdais vengiantys kam nors pakenkti. Būtent dėl to tokios mintys juos taip šokiruoja. Paradoksalu, bet įkyrios mintys dažniau puola tuos, kuriems tas turinys yra visiškai nepriimtinas.
Tinkamas informavimas ir psichoedukacija ženkliai sumažina kančią. Įrodyta, kad dėmesingumo praktikos ir streso reguliavimo metodai padeda žmonėms pakeisti santykį su savo mintimis, o ne kovoti su jomis. Kuo mažiau žmogus bando mintis vyti lauk ar nuo jų bėgti, tuo silpnesnės jos tampa.
Didžiausia problema kyla tuomet, kai žmogus lieka vienas su savo baime, nežino, kas su juo vyksta, pasipasakoja iš nevilties ir susiduria su žmonių smerkimu. Tokiose situacijose įkyrios mintys gali tapti tiek fobija, tiek socialine trauma.
Darbas su savimi ir pagalba sau veikia
Įkyrios mintys ir jų baimė mažėja žmogui sužinojus daugiau teisingos informacijos apie jas, poreikiui esant, taikant tinkamą terapiją, naikinant miego trūkumą ir perdegimą, o svarbiausia STRESĄ.
ADHD žmonėms papildomai padeda nuobodulio vengimas.
Žmonės išmoksta. Žmonės nusiramina. Žmonės vėl pradeda pasitikėti savimi.
Apie tai būtina kalbėti aiškiai ir garsiai!
Įkyrios mintys jokiu būdu nereiškia, kad žmogus pavojingas. Jos reiškia, kad nervų sistema yra perkrauta.
Didžiausia tragedija – ne mintyse, didžiausia tragedija – nežinojime.
Kol apie tai ir toliau nežinos mūsų draugai, šeimos nariai, partneriai, medikai ir visuomenė, daugybė žmonių kentės tyliai. Todėl, turint menkiausią įtarimą, kad klientas patiria minčių atakas ar scenarijų kūrimą, surizikuoju ir paklausiu „įkyrios, durnos mintys, scenarijų kūrimai, ane?“ taip parodydama, kad žinau apie jas, galiu paaiškinti, kad tai visiškai normalu patirti tokioje būklėje, tokiomis aplinkybėmis ir nuraminti. Nemoku papasakoti su kiek klientų turėjome šiuos pokalbius, kiek ramiau miegančių sielų ir kaip nelinksma, kad daugybei žmonių mano teikiama informacija vis dar yra naujiena…
