Parkūras – užsiėmimas be jokių ribų. Parkūristai laksto, šokinėja namų stogais, laipioja sienomis ir daro tiesiog neįmanomus dalykus! Tai ne sportas, čia nėra rungčių ar taisyklių. Tačiau šio užsiėmimo profesionalai jį lygina su kovos menais. Tačiau jie nekovoja. Jų tikslas – bėgti iki tikslo tiesiausiu keliu, nepaisant jokių kliūčių.
Gatvėse dažnai gali išvysti riedlentininkus, riedutininkus, BMX dviratininkus. Bet ką jie gali be papildomų priemonių: riedlenčių, riedučių ar dviračių? Tikras parkūristas sugebėtų atlikti panašius triukus nesinaudodamas niekuo. Šie žmonės vadinami treiseriais (pranc. traceur – žmogus atveriantis naują kelią).
Nuo ko viskas prasidėjo?
Parkūro istorija daug įdomesnė nei gali pasirodyti. XX a. pirmojoje pusėje prancūzų kariai Vietname buvo išradingai apmokyti įveikti kliūtis tropinėse džiunglėse.
Vienas iš karių, grįžęs į Prancūziją, šių gudrybių išmokė savo sūnų Davidą Belle. Vaikinas kartu su savo draugais vis dažniau pradėjo žaisti žaidimus, kurių metu buvo bėgiojama su akrobatikos ir kovos menų elementais.
Parkūras, pradžioje buvęs tik žaidimu, pamažu tapo gyvenimo būdu. Davidas Belle vis tobulino ir tobulino judesius. Kuo toliau, tuo išradingesni jie darėsi, o judesių manevrai sudėtingėjo.
Davidas Belle gatvėse tuo pradėjo užsiimti apie 1987 m., daugelis būtent šią datą laiko parkūro atsiradimo data.
Kaip mąsto parkūristai?
Tikram treiseriui kiekviena kliūtis ar barjeras yra galimybė pasijusti laisvam, įveikti bet kokį aukštį ar atstumą. Šio sporto propaguotojai pasaulį mato visai kitaip nei aš ar tu.
Jei tu, žiūrėdamas į pastatą, matai tik pastatą, tai tikras treiseris mato smagią kliūtį. Pirmiausia, jis pastebi plytų tarpus, į kuriuos gali įkišti koją ir atsispirti, pasiekti lietvamzdį.
Šis jam reikalingas tam, kad užsiropštų ant mažo stogelio, nuo kurio, po trigubo salto, jis atsidurs ant didžiojo stogo. Treiseris nežiūri žemyn, jis lipa tik aukštyn. Visa tai tik tam, kad jis galėtų pajusti tai, ką retas gali patirti.
Irmantas – parkūro meistras
Irmantas – vienas iš kelių dešimčių jaunuolių, propaguojančių judėjimo meną „Le Parkour“, kuris, išvertus iš prancūzų kalbos, reikštų „kliūčių ruožą“.
– Kodėl pradėjai užsiiminėti porkūru? Kas tave patraukė?
– Užsiiminėti parkūru pradėjau, nes tuo metu, žinoma, ir dabar, tai atrodė šaunu. Tie visi apsisukimai, salto ir visa kita.
Taip pat pastūmėjo draugas, nes jis pirmas susidomėjo tuo. Kiekvieną dieną ėjome treniruotis: šokinėti, lipinėti, rizikuoti. Aišku, būdavo visko: ir traumų, ir skausmo, ir džiaugsmo.
Tai truko apie du metus, kol perėjome prie šiek tiek rizikingesnio dalyko. Pavyzdžiui, prie triukų su salto.
– Ar teko patirti rimtų traumų?
– Kol pramokau pirmąjį savo FrontFlipą (šuolis, kai vertiesi ore per galvą ir nutūpi ant kojų), patyriau didelių nugaros, galvos skausmų, buvau net pažeidęs stuburą ir ilgą laiką negalėjau sportuoti, bet, žinoma, po kurio laiko, vėl grįžau prie savo pomėgio.
Tačiau prieš metus liovėmės sportuoti, nes draugas patyrė rimtą rankos traumą, o man – prastai su nugara. Dabar nebeužsiiminėju parkūru, o tik HardJumpu, bet vasarą prisimindavau senus laikus ir bandydavau pakartoti keletą triukų.
– Iš kur pasisemdavote idėjų naujiems judesiams? Kokiose vietose parkūrindavote?
– Tam buvo internetas – žiūrėdavome įvairius video ir mokėmės. Vietų ieškojome patys, o rasdavome oho kokių! Tvoros, statybų aikštelės, medžiai, stogai, garažai – viskas idealiai tiko FreeRunningui (bėgti ir ieškoti kliūčių, kurias galėtumei įveikti).
– Ar filmuodavot savo atliekamus judesius? Jei taip, kokius?
– Taip. Filmuodavome sudėtingesnius, pavyzdžiui, tokius kaip FrontFlipas – saugus kritimas iš kelių metrų aukščio, nuo stogų atliekami triukai. Bet niekur jų neplatindavome.
– Ar parkūrindavote tik su draugu? Gal dalyvaudavote kokiuose nors konkursuose?
– Kartais būdavome tik du, kartais daugiau. Tiesiog draugai susirinkdavo ir lekiam! Konkursais nesidomėjome, norėjosi tik smagiai praleisti dieną ir išmokti kažko naujo.
– Kaip į tokį tavo laisvalaikio užsiėmimą žiūrėjo artimieji, šeima, kiti draugai?
– Nereaguodavo. Tik mama pykdavo, kai pareidavau visas persikreipęs po kokio nors sudėtingo bandymo.
– Kokie buvo įdomiausi, įsimintiniausi įvykiai susiję su parkūru?
– Įdomiausia būdavo tada, kai pavykdavo tai, kas atrodė labai sudėtinga. Tai atlikęs jausdavausi lyg kalnus nuvertęs. O nuotykių buvo įvairių.
Vienas iš jų, kai anksti ryte, apie 5 valandą, ėjome parkūrinti ir mums pradėjo grasinti policija, nors nieko blogo nedarėme. Laimei, su jais taip ir neteko susidurti.
