KLAUSIMAS: su vaikinu draugaujame 16 mėn., studijuojame tą pačią specialybę, gyvename tame pačiame bendrabutyje, visas laisvalaikis kartu. Puikiai sutariame, iš jo sulaukiu palaikymo, supratimo – jis nuostabus draugas. Jis mane labai myli, tai nuolat kartoja, o aš nesu nei karto ištarusi šių žodžių jam.
Klausiu savęs, o kas ta meilė? Vengiu bučiuotis, mylėtis. Jo šeima mane be galo myli, jis iškart su visais mane supažindino. Kartais pagalvoju, kad tai ne mano vyras, nematau bendros ateities kartu.
Labai greitai prisirišu prie man gerų žmonių, būtų labai sunku be jo. Gėda prieš jį ir jo šeimą. Jis pats daug kartu manęs yra klausęs: „kam mums draugauti, jei tu manęs nemyli“, bet galutinio sprendimo nepadaro, nepaleidžia manęs, o pati nežinau, ką daryti. Nesu niekada pasakiusi į akis, kad nemyliu, nežinau, kas ta meilė.
ATSAKYMAS: man labai norisi atjausti jus abu ir pabūti kurį laiką jūsų istorijos komentatore. Užjaučiu tavo draugą, kuris nuoširdžiai myli tave ir laukia tavo apsisprendimo.
Tave, kuri sąžiningai pripažįsti sau ir nemeluoji jam, sakydama, kad esi jį įsimylėjusi. Bet kokios abejonės ar bet koks netikrumas, svarstymas, ar tai meilė, yra gana patikimas įrodymas, kad tai – ne meilė.
Kas ta meilė – neįmanoma paaiškinti. Tai tas pats, kaip aiškinti, kas yra Dievas. Tai yra visos žmogaus esybės patyrimas. Prie atsakymo į šį klausimą vargo daug filosofų, poetų ir paprastų žmonių. Neįmanoma išaiškinti. Kai tu mylėsi, tada tikrai žinosi.
Kita vertus, psichologai kviečia pasukti galvas, kaip atsitinka, kad mes nepamilstame pagal visus požymius šaunaus, protingo, gero žmogaus, kuris yra šalia. Kodėl meilės alchemija nesuveikia? Pasirodo, mus valdo mūsų pasąmonės jėgos. Mes renkamės labai intuityviai pagal savo pačių tėvų sukurtą paveikslą. Tarytum nešiotumėmės širdyje nuotrauką, kurioje užfiksuotas tas mums būtinas paveikslas.
Vaikštome po pasaulį lyg detektyvai ir lyginame žmones su savo turima „nuotrauka“. Kai kažko iš mūsų vidinio paveikslo trūksta sutiktame žmoguje, meilė neįsižiebia. Kartais mums trukdo, kad kitas yra per daug geras, per daug aktyvus, per daug drovus ar panašiai. Arba žinome, kad tai „ne tas tipažas“.
Būna ir taip, kad esame linkę įsimylėti dar ir dar kartą nelaimingai, be atsako. Tai irgi mūsų susikurto paveikslo dalis – įsimylėti nelaimingai ir pasilikti priklausomu nuo tėvų paveikslo įtakos. Mums tėvai būna sukūrę tam tikrus standartus ar reikalavimus, kuriuos mes stengiamės atitikti, ieškodami savo pačių poros.
Kai augdami kovojame už savo asmeninę nepriklausomybę, palaipsniui imame keisti ir tą susikurtą ir nešiojamą būsimo mylimojo ar būsimos mylimosios atvaizdą. Tampame laisvesni ir drąsesni, daugiau pasitikime savo intuicija ir savo sveiku protu.
Yra ir dar vienas dalykas: kai kurie žmonės iš pradžių prisiriša, o paskui palaipsniui įsimyli. Tačiau niekas negali duoti garantijų.
Nuoširdus ir atviras santykių išsiaiškinimasis gali paskatinti pasikeitimus. Ne visi atsisveikinimai atneša vien skausmą ir nusivylimą.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
