„Maršrutinis katafalkas“ – naujokai muzikos padangėje. Tai ironiškų ir nuoširdžių vaikinų trejetas, ieškantis kelio į „dainuojamosios poezijos, alternative, punk “ muzikos stiliaus klausytojų širdis.
Būsimąjį žurnalistą Simoną Bendžių (klavišiniai), inžinerijos mokslus kremtantį Leoną Gylį (gitara) ir bioinformatiką studijuojantį Andrių Merkį (pučiamieji ir perkusija) subūrė vaikystės svajonės groti grupėje, muzikinės ambicijos ir… nenaudojamas sintezatorius.
Tad DELFI gatvė kalbina šią „šviežieną“ ir klausia apie jų muzikinės karjeros pradžią, įkvėpimą, lūkesčius, planus ir katafalką.
Į repeticijas – pro kapines
Tam, kad nusakytų savo muzikinį stilių, vaikinai mielai pasikviestų muzikos ekspertą. Nors savo muziką apibūdina kaip kelių stilių mišinį, visgi pripažįsta, kad jų kūryba – labiau eksperimentas, ne profesionali muzika.
Andrius linkęs vadinti „Maršrutinio katafalko“ kūrinius dainuojamąja poezija, o Simonas pastebi didelį jų atliekamos dainuojamosios poezijos privalumą: „Čia nėra saldumo. Gal dėl to, kad mes – trys vyrai – saldumą „atmušam“, ir tekstai visai nesaldūs“.
Dainas grupei dažniausiai rašo grupės senbuviai Andrius ir Leonas. Simonas, prie šios kompanijos prisijungęs vos prieš tris mėnesius, dar nedrįsta rodyti savo kūrinių, mat anksčiau kurdavo tik sau.
Grupės repertuare dabar – apie dvidešimt dainų („Shame“, „Afraid of the dark“, „Roll over the Beatles“, „Ištirpęs sniegas“, „Vasara“, „ Piktas kiškis“, „Veneros“ ir kitos).
MARŠRUTINIS KATAFALKAS – Piktas kiškis: [-[0]-] [-[1]-]
„Maršrutinis katafalkas“ lyderio neturi – visi čia ir kompozitoriai, ir poetai, ir muzikantai, ir, žinoma, draugai.
Leonas sako, kad dažnai žmogus, pirmąsyk išgirdęs grupės pavadinimą, pamano, kad tai kraupoką įvaizdį bandanti sudaryti ir itin liūdną muziką atliekanti grupė. Dažnam tenka aiškinti – jie su emo stiliumi neturi nieko bendro. Nors jų kūryboje, tiesa, nemaža ir minorinių gaidų.
Tačiau vaikinams labiau patinka ironiškas jų grupės įvaizdis.
Grupės pavadinimo interpretacijų „Maršrutinio katafalko“ vyrai yra girdėję įvairių. Labiausiai jiems patikęs – esą jie keliavo lakpričio pirmąją „susitranzuotu“ katafalku. Bet tiesa – ne tokia romantiška.
Repetuoti vaikinai visuomet važiuoja pas Leoną į užmiestį autobusu, prasukančiu net pro trejas kapines.
„Tas autobusas visuomet būna pilnas pensininkų su vainikais. Mums tas autobusas – kaip maršrutinis katafalkas. Su instrumentais į autobusą kartais ir tilpti būna sunku – toks jis sausakimšas. Pastatai instrumentą, o jis ir laikosi, suspaustas tarp žmonių“, – pasakoja Leonas.
Sapno įkvėptas
Groti vaikinai susibėgo maždaug prieš trejus metus. Tuo metu buvo tik vienas gitaristas ir keli vokalistai. Todėl vaikinai atliko dainas, tinkamas, anot jų pačių, tik kasetės „B“ pusei užkimšti. Iš kuklumo taip ir buvo pasivadinę – „B-SIDE“. Tačiau pamažėle vaikiškos svajonės virto rimtesnėmis muzikinėmis ambicijomis.
„Po truputį išbridome iš pokšto. Dabar visi esam instrumentalistai ir vokalistai“, – apie grupę pasakoja Andrius.
Kol kas ji – trise, bet nekantriai laukia sugrįžtant Graikijoje studijuojančio solo gitaristo.
„Jis būtinai grįš, nes mes laikome įkaite jo elektrinę gitarą. Tai jis nuo mūsų jau nepabėgs“, – šypso Andrius.
Toks „Maršrutinis katafalkas“, koks yra dabar, vos kelių mėnesių amžiaus. Tik tada į grupę su vėjeliu „įsiveržė“ Simonas.
Koncertuoti su grupe vaikinas norėjo jau labai seniai, be to ir sintezatorius namuose stovėjo nenaudojamas… Neramių minčių kamuojamas Simonas sykį ėmė ir susapnavo:
„Su Mamontovu kalbuosi. Aš jam guodžiuosi: „Neturiu grupės, ką daryt?“ Jis man atsako: „Tu bandyk“. Aš ir vėl: „Bet neturiu pažįstamų, turi gi ir muzikinis skonis sutapti“. O Mamontovas ir vėl mane ramina: „Ir man taip buvo, bet tu daryk, daryk“. Taip Mamontovas mane įkvėpė.“
MARŠRUTINIS KATAFALKAS – Afraid Of The Dark: [-[2]-] [-[3]-]
Ilgai Simonui laukti neteko. Vos po dviejų savaičių pažįstamas Andrius Simonui prasitarė – šis galįs prisidėti prie „Maršrutinio katafalko“.
Muzika jiems – „kaifas“
Apie tolimą ateitį vaikinai kol kas dar negalvoja. „Va, reiks kitąmet „Dainų Dainoje“ dalyvauti“, – juokauja Simonas, paklaustas apie ateities planus.
Didžiausia vaikinų svajonė – „prasimušti“ groti į klubus. „Mums svarbu gerai pagroti, taip, kad išnyktų riba tarp repeticijos ir koncerto, kad išgautumėme ypatingą skambesį“, – sako Andrius.
Kaži ko vaikinai dėl muzikos neaukotų. Simonas mokslų gal ir nepagailėtų, Andrius dar gerai pagalvotų, juk mokslai ir dabar labai nukenčia, be to, muzikai paaukojamas ir visas vaikinų laisvalaikis. Muzika jiems daugiau nei hobis.
„Kadangi visi esame abstinentai, tai neturime, ką veikti. O muzika – geras būdas pakaifuoti“, – juokiasi Leonas.
Kol kas rimti surengti „Maršrutinio katafalko“ koncertai – vos keli. Tiesa, jie jau spėjo „apšildyti“ roko grupę „IR“ „Tarantino“ klube vykusiame koncerte.
Artimiausi vaikinų planai – Gatvės muzikos diena. „Maršrutinis katafalkas“ žada geros muzikos ir nuotaikos dozę visiems į gatves išlįsiantiems. Orui dar labiau atšilus, galima bus vaikinus išvysti, dažniau koncertuojant Vilniaus gatvėse.
Palinkėjimas siekiantiems svajonių išsipildymo:
Simonas: linkiu susapnuoti Mamontovą. Manau, kad Dievas siunčia sapnus. Todėl atsikelkite kiekvieną kartą ir užsirašykite sapnus – ten būna tikrai gerų minčių, gali net gerą „gabalą“ susapnuoti.
Į klausimą, kokiu keliu būtų pasukęs, jei Mamontovas sapne būtų liepęs nustoti svajoti apie muzikinę karjerą, Simonas atsakymo taip ir nerado.
