Neretai atsidūrus kėblioje padėtyje, daugelio iš mūsų galvose šmėsteli kokia nors iš pažiūros banali frazė: „neskubėk ir būsi pirmas“ ar „šypsokis gyvenimui ir jis tau atsakys tuo pačiu“.
Kai kurie net nesusimąsto, koks jų gyvenimo kredo, tačiau gali apibūdinti, kas svarbiausia gyvenime.
Artėjant švenčių siautuliui, siūlome DELFI gatvės skaitytojams susikaupti ir susipažinti su žvaigždžių gyvenimo pamokėlėmis.
Karina: atvirai tariant, aš neturiu kažkokios frazės, kurią galėčiau vadinti savo gyvenimo moto. Aš tiesiog labai vertinu paprastą ir geranorišką nusiteikimą visur, ką darai.
Kaip pavyzdį galėčiau pasakyti, kad man nebūtina visur nugalėti, pirmauti ir būti pripažinta pačia geriausia, aš vertinu dalyvavimą, būtent tą geranoriškumą, kuris man yra daug svarbesnis.
Be abejo, manau, kad labai svarbu yra šypsotis ir svarbiausia, kad ta šypsena būtų ne tik veide, bet ir širdyje.
Aš vertinu sąžiningumą, žmogiškumą, atsidavimą ir supratingumą.
Kalbant apie darbą, manau, kad norint pasiekti labai gerų rezultatų, reikia dirbti iš širdies, atiduoti daug jėgų ir jausmų.
Mantas: mano gyvenimo moto trumpas ir aiškus:
„Reikia gyventi dabar, šia minute, džiaugtis dabar, mylėti verta…” (čia tokia mano daina ir mano kredo).
Agnė Petravičienė: „viskas bus taip, kaip turi būti“. Aš asmeniškai manau, kad žmogus yra lyg koks eilėraštis, kuris yra jau parašytas, tik mes negalime jo perskaityti, pakeisti nieko negalime taip pat.
Visą eilėraštį ir jo pabaigą sužinosime, kai ateis laikas. Aš niekada nedaužau galvos į sieną dėl dalykų, kurie man nepavyko, manau, kas man skirta, tas nutiks, gal tai banaliai skamba, bet aš tuo įsitikinau savo gyvenime.
Žmonės, kurie visą gyvenimą kažko siekia, kažką daro iš širdies, be jokio išskaičiavimo ir labai nuoširdžiai, galų gale juos vis tiek aplanko pasisekimas. Aš kalbu apie tuos gerbiamus žmones, kurie dirba iš idėjos ir jai pasišvenčia. Jie tikrai anksčiau ar vėliau bus pripažinti.
Simona („Kelias į žvaigždes“): aš manau, kad tai, kuo vadovaujiesi vienoje ar kitoje situacijoje, būtent nuo jos ir priklauso. Vieną kartą tenka sau sakyti „reikia tik norėti, stengtis ir tikėti“, o jei viskas baigiasi gana gerai, tada sakau: „viskas gerai, kas gerai baigiasi“.
Reikia atrasti kažką, kas būtent toje situacijoje padeda. Pavyzdžiui, yra atvejų, tokių gyvenimo momentų, kai tik mes patys galime sau padėti, o yra tokių, kai tenka remtis į draugus, į artimus žmones.
Būtent jie, manau, yra didžiausia vertybė ir pagalba daugelyje situacijų. Kalbant konkrečiai apie santykius su žmonėmis, aš vertinu supratingumą, nežinau, ar tai vertybė, bet pasakyčiau, jog svarbiausia yra tai, kad žmonės mokėtų susikalbėti.
Hokšila: hm. „Nereikia ieškoti per toli – viskas tau po nosimi“. Kai atsiduriu sunkiose situacijose, pasiklausiu man svarbių žmonių nuomonės, ką jie apie tai mano ir, aišku, naudojuosi savo racionaliu protu.
Aš dažniausiai turiu kokius 5 variantus, kas ir kaip galėtų atsitikti ir ką tuomet daryčiau, todėl nemalonūs netikėtumai nedažnai mane aplanko, nes stengiuosi apgalvoti visus įmanomus variantus ir išeitis.
Bendraujant su artimais žmonėmis, man svarbiausias dalykas yra tai, jog žmogus nesistengtų būti kažkuo kitu, būtų tiesiog savimi. Tada gali atsirasti ryšys. Tikiu nuojauta, aš manau, kad kai žmogus ateina, tu jį arba pajauti arba ne. Gali net nepažįstamas žmogus prieiti ir tu rasi iš karto su juo daug bendro, o gali būti net taip, kad nesuprasi jo ir neapkęsi.
Marijonas Mikutavičius: aš, tiesą sakant, gyvenimo moto neturiu. Tikrai nesivadovauju jokiomis sentencijomis ar posakiais. Gyvenimo sunkumus man padeda įveikti tikrai ne kažkieno sugalvotos frazės iš knygų. Man padeda noras gyventi ir viskas.
Kuriant santykius ir kalbant apie santykius su artimaisiais, man svarbios tos vertybės, kurios, sakyčiau, yra svarbios visiems: šiluma, meilė, atsidavimas ir švelnumas.
