Panevėžys išauginęs tokius mūsų Lietuvos grandus, kaip Juozą Miltinį, Donatą Banionį ar sekmadienio pavakare mus džiuginantį Algimantą Čekuolį, augina naują talentą – Vitaliją Dolgovą. Ši būdama aštuoniolikos parašė knygą, pavadinimu „Paskendę jaunystėje“. Kas iš jos (ir iš knygos, ir iš Vitalijos) išeis, klausiame jos pačios.
DELFI gatvė: nuo tradicijų toli neriedėsim, klausim tradiciškai. Kaip tau kilo mintis parašyti knygą?
Vitalija: mintis kaip kilo? Sunku pasakyti, buvau šešiolikos, rašinėjau eilėraštukus, miniatiūras… Perskaičiau vienos septyniolikmetės knygelę, romanėlis nedidelis, ir nusprendžiau, kad jei ji gali tai ir aš galiu. Po to dar tėvelių abejingumas, draugų ir sesės palaikymas…
DELFI gatvė: tėveliai abejingi buvo? Kodėl? Ar tai nebuvo kliūtis?
Vitalija: ne, nebuvo… Jie man netrugdė, neatkalbinėjo. Man buvo paskata toks jų abejingumas. Norėjau įrodyti, kad galiu kažką reikšmingo padaryti. Kai vėliau pamatė, kad aš rimtai žiūriu į rašymą, taip pat perejo į palaikančiųjų pusę, į stipriai palaikančių pusę.
DELFI gatvė: nebuvo sunku pradėti, kūrybinės kančios netrikdė?
Vitalija: turiu labai tokį gerą pagalbininką, sapnai labai vaizdingi… Skamba juokingai, bet daug padėjo. Dar labai mėgstu save įsivaizduoti vienokioj ar kitokioj situacijoj, taip ir susidėliojo viskas.
Paskui susipažinau su vienu vaikinu, buvau per laiminga rašyti…
DELFI gatvė: ar knygoje tas vaikinas turi vaidmenį?
Vitalija: Ne… Vaikinai veikėjai, tai galbūt bičiulių atspindžiai. Ir apskritai vaikinų portretus aš bijojau labai išryškinti, kad nepažintų netyčia savęs.
DELFI gatvė: na, o kokio turtingo dėdės pagalba lėmė knygos pasirodymą knygynuose?
Vitalija: tai – melas laikraštyje „Panevėžio balsas“, knygos nėra knygynuose, ji yra mokyklos bibliotekoje ir mano kaimelyje, kur gyvenu. Į knygyną nedrąsu eiti, nes knygelė ne visai viską turi, ką turėtų turėti tikra knyga, spaustuvė nesiteikė sudėlioti visokius kodus… Bet juk pirmas blynas visada būna pasvilęs.
O atsirado mano knyga mokyklos ir tėvų dėka. Dalį pinigėlių gavo mokykla per projektą, o kitą dalį davė tėvai. Iš tiesų tai pinigai nukrito kaip iš dangaus, aš tikėjausi gauti iš savivaldybės, bet ten reikia labai daug visokių popierių sutvarkyti.
Istorijos mokytoja atnešė segtuvą prieš pamoką ir sako: „žiūrėk”, o ten mano pavardė ir pinigai man skirti… Lengvas šokas buvo, po pamokos dar perklausiau.
DELFI gatvė: o kaip mokytojos, palaikė tavo idėją rašyti?
Vitalija: oi… Kai nunešiau pusę darbo parašyto, prigrasė nemest ir būtinai baigti. Lietuvių mokytoja, su kuria be galo susidraugavom, ėmėsi taisyti darbą, padėjo tartis spaustuvėje, ruoštis pristatymui. Kaip sakiau per pristatymą, ji mano knygelės krikštamotė.
DELFI gatvė: po knygos pristatymo, kitos mokytojos nepakeitė požiūrio į tave? Geresnių pažymių nerašė, nelaikė klasės pažiba?
Vitalija: ne, aš nebuvau labai išdykus, kad keistųsi požiūris, kai kurios net sakė, kad visai nenustebinau… Mūsų „laidoje“ yra daugiau ir kur kas labiau žibančių nei aš…
DELFI gatvė: laimės ašaros per pristatymą liejosi?
Vitalija: taip, verkėm visi. Na ne visai visi, bet moteriškių tai daug. Tokia ramuma, susikaupimas, jaukumas. Žodžiai, mamos sveikinimas, mokytojos, klasiokų dovanos. Buvo gražiausia akimirka, kai kalbėjo mano pirmoji mokytoja, jau visai senučiukė, tokią kalbą išrėžė, net tėtis ašarą nubraukė…
DELFI gatvė: na, o pati knygelė, ją rašei pagal savo asmeninį gyvenimą? Apie ką ji?
Vitalija: taip, dalis ir iš mano gyvenimo, dabar, kai pavartau tai ir draugų paveikslų atrandu.
Knygelė yra apie vieną mergaitę, vaikino išdavystę, atrastus naujus draugus. Žodžiu, aptariami paauglių tarpusavio santykiai, ji skirta, galbūt, 14 – 16 metų paaugliams.
DELFI gatvė: kaip atsirado pavadinimas, ekspromptu?
Vitalija: norėjau labai „mandro” pavadinimo ir galvojau tikrai labai ilgai, o kaip jis gimė nė neatsimenu, berods tai eilėraščio eilutė.
DELFI gatvė: rašyti mėgai visada? Žadi ir toliau tęsti?
Vitalija: rašinėju nuo trečios klasės, pirmasis mano eilėraštukas pasirodė tada vaikų poezijos rinkinyje. Aš ir dabar su mielu noru pradėčiau rašyt kažką rimtesnio, tačiau neužtenka viskam laiko, tikiuosi, kad ateis diena ir aš galėsiu vėl valandų valandas sėdėti prie savo rašliavos.
DELFI gatvė: ko siekei šia knyga, pavyzdžiui pasidaryti labiau žinoma, atskleisti save ar išgarsinti Panėvežio vardą?
Vitalija: nežinau, svajoti yra viena, o tikėtis – kas kita. Svajojau aš, žinoma, svajojau: „Kai parašysiu gausiu daug pinigų, būsiu garsi, važinėsiu visur, visi manim domėsis“, bet tai tebuvo svajonės prieš miegą… Tenorėjau kažką padaryti iki galo ir įrodyti visiem, kad galiu šį tą daugiau.
DELFI gatvė: na, o kaip tavo draugai, jiem patinka tavo knyga? Kokių atsiliepimų esi išgirdusi?
Vitalija: draugai bandė žvaigžde paverst… Labai džiaugėsi, padėjo, gyrė ir sveikino.Vienas bičiulis vis dar rašytoja vadina, kartais net erzina. O kitas per gimtadienį, visiem gyrėsi ir gyrė, kad knygą parašiau.(šypsosi)
Nejauku šiek tiek… Nenorėjau, kad pasikeistų taip viskas, bet dabar jau normaliai visi elgiasi, tarsi primiršom ir gyvenam toliau, vėl esu tokia pati kaip visi.
DELFI gatvė: kaip manai, kokia yra geros knygos paslaptis?
Vitalija: blogų knygų nebūna, būna tik skirtingi skaitytojų požiūriai.
DELFI gatvė: norėtum tapti rašytoja?
Vitalija: žinoma norėčiau, labai norėčiau, tikiuosi neapleisti rašymo ir galbūt kada nors, būsimi dvyliktokai nagrinės mano kūrinius… ( trisdešimt dviejų dantų šypsena).
