Ilgai sukome galvas, kaip pakelti jūsų akis į spiginančią hiphopo žvaigždžių padangę. Mes žvelgiame ten, ritmingai linksėdami, siekiame rankomis, taikiai nusiteikę, pakėlę du pirštus į viršų… „The Fugees“ žino beveik visi. Pamanysite, kad tai – tik pigus žurnalistinis triukas skambiam straipsniui sukurti…
Bet tikra tiesa ta, kad net mano močiutė atpažįsta Lauryn balsą, o išgirdusi dar ilgai niūniuoja virtuvėje „Killing me softly“ melodiją, kepdama širdutės formos blynus…
„The Fugees“ žino beveik visi. Pamanysite, kad tai – tik pigus žurnalistinis triukas skambiam straipsniui sukurti… Bet tikra tiesa ta, kad net mano močiutė atpažįsta Lauryn balsą, o išgirdusi dar ilgai niūniuoja virtuvėje „Killing me softly“ melodiją, kepdama širdutės formos blynus…
Tiems, kas netyčia nežino
„The Fugees“ – tai pripažinta repo grupė iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Sėkmingai gyvavusi ilgus metus, trijulė pasižymėjo hiphopo istorijoje, šiai muzikai suteikusi savitą atspalvį. Hiphopo ritmus jie papildė soul ir reaggae stiliaus elementais.
Iki šiol jų stiliaus dar niekam nepavyko atkartoti. Peršasi išvada – jie unikalūs. Įrodymų netrūksta.
Sudėtis
Galbūt tai lėmė faktas, jog grupės sudėtis – trys ryškios, skirtingos asmenybės. Lauryn Noel Hill – kerinčios šypsenos ir angeliško balso savininkė, „The Fugees“ pasididžiavimas, kilusi iš Pietų Orandžijos (Nju Džersis).
Ši žavi scenos ledi daugeliui pažįstama kaip Miss Hill arba L Boogie. Tuo tarpu kitų šios grupės narių – Nelust Wyclef Jean’o (arba tiesiog Clef) ir Samuel Prakazrel Michelo (Pras) – venomis teka karštas Haičio kraujas.
Vardas („The Fugees“), jungiantis šiuos tris žmones, kilo iš žodžio „refugee“ (liet. pabėgėlis, bėglys, emigrantas). Šis pašaipus žodis buvo naudojamas apibūdinti Haičio imigrantams. Taigi, norėdami geriau pažinti šią grupę, privalome šį tą žinoti apie jos istoriją, todėl apie viską nuo pradžių.
Girdėjai apie „The Tranzlator Crew“, bet nežinai, kas tai?
Patys pirmieji žingsniai – 1987-1988-aisiais. Dar vidurinėje Lauryn susipažino su Prasu ir pradėjo dirbti kartu su juo. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir artimas Praso bičiulis Wyclefas.
Būtent jie, pasivadinę „The Tranzlator Crew“, kibo į darbą su dar didesne jėga – trise. Jau 1993-aisiais jie pasirašė sutartį su „Ruffhouse/Columbia“ įrašų kompanija. Tačiau startas nebuvo lengvas. Tikrasis šio trio “aukso amžius” – 1994-1997-ieji.
Betgi „The Fugees“ iširo!
Tikrai taip. Užbėgsime įvykiams už akių ir priminsime, jog dėl sunkiai suvokiamų priežasčių būtent tai ir atsitiko 1997-aisiais. Gerbėjai su liūdesiu svarstė – kodėl?
Dauguma manė, jog išsiskyrė Lauryn ir Wyclefo interesai. Bet tai buvo tik spėlionės, kol Wyclefas viešai pripažino žurnalui „People“, kad grupės iširimą lėmė nesutarimai tarp jo ir Lauryn, kurie kilo dėl jų sensacingos draugystės.
Galbūt trijulė manėsi padarę viską, ką sugeba geriausiai, ir sceną norėjo palikti aukštai iškėlę galvas.
Populiarumo skonis
Pirmasis jų darbas – debiutas „Blunted on Reality“, dienos šviesą išvydęs 1994-aisiais, nesulaukė įspūdingo įvertinimo, tačiau po hitais tapusios underground’o giesmės „Vocab“ ir „Nappy heads“ abejingų nepaliko.
Nepaisant nepasisekimo, grupė uoliai įrašinėjo toliau, ir 1996-aisiais pasirodė albumas „The Score“. Ir kritikai, ir publika jį išliaupsino – netrukus šis albumas trijulei pelnė „Grammy“ apdovanojimą kaip geriausias repo albumas, be kita ko tapęs multiplatininiu ir vienu perkamiausių hiphopo istorijoje.
Pastarasis darbas išsiskyrė žaismingumu, subtiliais ir aštrialiežuviškais tekstais. Tekstuose grupė akcentavo opias socialines problemas. Vietoj to, kad sektų gangsta tipo pasakėles, jie buvo suprantami ir artimi plačiajai visuomenei. Iki to laiko nieko panašaus nebuvo sukurta… Bet ar tikrai?
Laiko patikrinti „koveriai“
Ne visai. Jei kalbėtume apie savitą grupės “spalvą” – keistus, bet ausiai malonius stilių derinius, galbūt būtumėte teisūs, tačiau „The Score“ turi ir savo „tamsiąją pusę“.
Derėtų paminėti, jog sėkmingiausios, visus top’us “nulaužusios” dainos iš šio albumo buvo sukurtos ne jų, tik savaip interpretuotos. Grupė „The Fugees“ pasižymėjo laiko patikrintais „koveriais“, savotišku jų atlikimu.
Galėtume pateikti ne vieną pavyzdį: Clefas ir Prasas perdainavo „No woman, no cry“ (Bob Marley and The Wailers), Lauryn visos grupės vardu pasistengė pasauliui padovanodama dar vieną „Killing me softly“ (Roberta Flack) versiją (būtent su šia daina trio iškovojo antrąją „Grammy“ statulėlę už geriausią R&B stiliaus dainos vokalinį atlikimą).
Dar viena visiems gerai žinoma daina „Ready or not“ priklausė „The Deflonics“. Negana to, šioje hitu tapusioje dainoje „The Fugees“ „pasiskolino“ ir panaudojo Enya’os kūrinio „Boadicea“ garso įrašą. Tiesa, be jos leidimo. To pasekmė – teismo procesas, po kurio Enya susigrąžino visas autorines teises.
PE (Public Enemy) = FE (Fugees Enemy) !?
Tačiau ne visiems „The Fugees“ populiarumas, sėkmė kėlė džiaugsmą. Kita gerai žinoma repo grupė, „Public Enemy“ (PE), švelniai tariant, nelabai mėgo savo konkurentus. Tai buvo akivaizdu jų kandžiuose dainų tekstuose.
Pavyzdžiui, viename savo kūrinių „What kind of pover we got?“ PE taip traukia per dantį „The Fugees“: „…kai kurie, siekdami būti žvaigždėmis, viską pamiršo apie Harlemą / Ei, Fugees…“ („…some seek stardom and forgot all about Harlem / Yo, Fugees…“).
Harlemas – tai Niujorko rajonas, kuriame gyvena daug juodaodžių. Šia pastaba PE nori pasakyti, jog „The Fugees“ per daug rūpinasi savo populiarumu ir maudosi šlovės spinduliuose, pamiršę tai, apie ką iš tiesų turėtų repuoti, t. y. apie gyvenimą gatvėse – buvimą tuo, kuo iš tiesų turėtų būti. Trumpiau tariant, jie kaltina „The Fugees“ parsidavimu komercijai.
Kam įdomu, gali pastudijuoti ir PE „Crayola“ dainos tekstą. Jame taip pat gausu įspūdingų metaforų apie trijulę, jai adresuota gera dozė sarkazmo.
Tuo tarpu Wyclefas kūrinyje „The Vocab“ išlieka
sąmojingas ir subtilus: “mėgau PE, nes jie leido man išlikti sąmoningam tame, ką sakiau…“ („…I loved PE, they kept me conscious of what I was saying…“). Jokio pykčio?
Visi – savo keliais
Kaip jau minėjome, sulaukusi populiarumo viršūnės, 1997-aisiais, taip ir neįvardinusi tikslios priežasties, grupė staiga iširo. Visi trys nariai pasuko savo keliais.
Lauryn pradėjo dirbti su savo garsiuoju solo albumu „The Miseducation of Lauryn Hill“, kuris buvo šiltai ir itin palankiai įvertintas kritikų. Wyclefas ėmė prodiusuoti gerai žinomus atlikėjus: “Destinys’s Child” ar Carlos Santana. Na, o Michelas įrašė „Ghetto superstar“ – filmo „Bulworth“ garso takelį.
Galiausiai 1998-aisiais už solo albumą Lauryn susišlavė 5 „Grammy“ statulėles iš 11. 2002-aisiais pasirodo dar vienas jos kūrybos vaisius.
Wyclefas sėkmingai prodiusavo ir pats įrašė 6 solo albumus. Prasas irgi sėkmingai tęsė savo solo karjerą, įrašė du albumus ir tęsė filmų prodiusavimą bei vaidybą.
Take it easy!!!
Visus „The Fugees“ gerbėjus 2004-ųjų rudenį pasiekė gera žinia. Buvo paskelbta, kad visi trys grupės nariai vėl dirba kartu ir stropiai ruošia naują albumą.
Visų nuostabai ir džiaugsmui tą patį mėnesį jie
pasirodė scenoje Dave’o Chappelle’o vakarėlyje. 2005-ųjų birželį „The Fugees“ visus pamalonina pradėdami BET (Black Entertainment Television) apdovanojimų ceremoniją ir sudainuoja kelias savo hitais tapusias dainas. Pagaliau taip ilgai lauktas naujo, jau brandesnio, darbo vaisius pasirodo tų pačių metų rugsėjį.
Visus apskrieja žinia apie internetu populiarinamą „Take it easy“. Daina kiek skyrėsi nuo senojo „The Fugees“ repertuaro ir daugelio kritikų buvo menkai įvertinta. Aišku, galutinį nuosprendį visuomet pasako klausytojai…
Gyva legenda
Gal kartais reikia sustoti ir sukaupti jėgas, kad vieną dieną sugrįžtum ir visus nustelbtum? O gal jau niekada nebepavyks atkartoti to, kas buvo nepakartojama?
Vis dėlto niekas šiaip sau „Grammy“ nedalina ir albumų negraibsto. Galbūt atrodo, kad „The Fugees“ buvo kiek komercinė grupė, kita vertus, reikėtų atsikratyti paaugliško mąstymo, kad tik gilaus underground’o atlikėjai yra verti dėmesio.
Derėtų pripažinti, jog gera muzika yra gera muzika ir ji gali būti visokia.
„The Fugees“ nepaneigiamai tapo gyva hiphopo legenda. Daugeliui žmonių visame pasaulyje jų dainos yra tapusios maldomis kompaktinėse plokštelėse. Mes žemai lenkiamės, atiduodami didžiausią pagarbą jiems, ir viliamės, jog jų naujai suskambėję švelniai žudantys balsai dar pasieks mūsų ausis.
