Per visą istoriją dauguma kultūrų karą laikė vyrų sfera. Tik visai neseniai moterys karės pradėjo dalyvauti šiuolaikinėse kovose. Išimtis yra Sovietų Sąjunga, kurioje Pirmojo pasaulinio karo metais buvo daug moterų lakūnių, o Antrajame pasauliniame kare kovojo šimtai tūkstančių moterų karių. Didžiosiose senovės civilizacijose moterų gyvenimas paprastai apsiribojo tradiciniais vaidmenimis.
Vis dėlto, kai kurios jų sulaužė tradicijas tiek namuose, tiek mūšio lauke. Kokios nuožmiosios karės įėjo į pasaulio istoriją?
Teuta iš Ilyrijos
Maždaug 230 m. pr. Kr. galinga ilirų gentis – gentis, kilusi iš dabar žinomo Balkanų pusiasalio – buvo valdoma daug geriančio ir baisaus charakterio karaliaus Agrono. Jo linksmas ir audringas gyvenimas galiausiai atnešė jam ankstyvą mirtį. Tačiau būtent po jo valdymo Ilyrijos šalis pasiekė savo galios viršūnę valdant jo žmonai, karalienei Teutai. Piratai iš Ilyrijos nuolat atakuodavo romėnų prekybinius laivus. Po kelių skundų Romos valdžia buvo priversta imtis veiksmų prieš Ilyrijos piratus. Iš pradžių jie bandė susitarti su Teute, piratų vade, diplomatiškai, bet ji atsisakė. Vietoje to ji įsakė konfiskuoti Romos ambasadoriaus laivus. Karalienė Teuta vieną iš jų laikė nelaisvėje, o kitą nužudė. Per savo viešpatavimą Teuta savo gimtąją šalį iškėlė į aukštumas ir apsupo turtais. Tai galinga moteris – karžygė, kuri neabejotinai įėjo į istoriją.
Žana d’Ark
Viena garsiausių moterų karžygių per visą pasaulio istoriją – prancūzė Žana d’Ark. Ji buvo kilusi iš valstiečių šeimos Domrémy kaime (Lotaringijoje). Tuo metu vyko Šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos, kurios sąjungininkė buvo Burgundija. Žana d’Ark regėjo mistines vizijas, ir, kaip ji teigė, jų įtakota nusprendė, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų okupacijos. Žana d’Ark pradėjo vadovauti nedideliems kariniams daliniams. 1429 m. balandžio 29 d. prancūzų kariniai daliniai išlaisvino anglų apgultą Orleaną, o vėliau perėmė keletą kitų miestų bei birželio 18 d. laimėjo mūšį prie Patajaus. Žana d’Ark 1429 m. liepos 17 d. padėjo karūnuoti Reimso katedroje Prancūzijos karalių Karolį VII. Šiandien Žana d’Ark yra Prancūzijos liaudies vienybės ir kovos už nepriklausomybę simbolis.
Fu Hao
Fu Hao Fu Hao (mirė apie 1200 m. pr. Kr.) buvo viena nepaprasčiausių Kinijos istorijos moterų. Ji buvo viena iš daugybės Shang imperatoriaus žmonų, tačiau ji buvo tokia nuostabi, kad per savo gyvenimą tapo ne tik imperijos favorite, bet ir pagrindine figūra visoje Kinijoje. Be to, kad ji buvo žmona ir motina, ji taip pat buvo generolė, vedusi armijas į mūšį, taip pat kunigė ir gabi politikė. Fu Hao tapo viena iš 64 imperatoriaus Wu Ding žmonų. Ji pasižymėjo nepaprastu intelektu, taip pat kariniais gabumais ir greitai pakilo į aukštumas, tapdama mėgstamiausia imperatoriaus žmona ir patikimiausia jo patikėtine. Ji taip pat vadovo Shang armijoms ir vedė jas į mūšį. Viena iš pirmųjų jos pergalių buvo pasiekta prieš atkaklią gentį, kuri daugybę metų vargino Shang . Fu Hao ryžtingai nugalėjo juos per vieną mūšį ir kartą bei visiems laikams nutraukė jų grėsmę. Ji vadovavo daugeliui kitų karinių kampanijų, siekdama sustiprinti Shang genties valdžią.
Tomyris
Tomyris (klestėjo 500 m. pr. Kr.) buvo Massagetae, klajoklių konfederacijos, besidriekusios Vidurinės Azijos stepėje nuo Kaspijos jūros rytų iki Kinijos sienų, valdovė. Ji buvo karinga karalienė, kuriai priskiriami nuopelnai, nugalėjus Kyrą Didįjį, Persijos imperijos įkūrėją, ir 530 m. pr. Kr. sustabdžius jo nenutrūkstamų užkariavimų karjerą. Remiantis senovės šaltiniais, Massagetae buvo iraniškai kalbantys klajokliai, kurie gyveno ištvermingą ganytojišką gyvenimą Eurazijos stepėje. Jie pragyvenimui užsidirbdavo didžiąją laiko dalį ganydami bandas, įsiterpdami į aplinkines civilizuotas žemes, besiribojančias su Stepėmis. Jų užpuolimas ilgainiui tapo pernelyg varginantis Kyrui Didžiajam, neseniai įkūrusiam Persijos imperiją ir kurio karalystė apėmė daugelį užpultų teritorijų. Tuomet Tomyris kartu su visa Massagetae klajoklių gentimi stojo į kovą su nuožmiuoju Persijos imperijos kūrėju.
Boudicca
Pirmajame mūsų eros amžiuje romėnai įsiveržė į Didžiąją Britaniją, smarkiai priešindamiesi vietiniams britams. Viena iš tokių bričių buvo Boudica iš Iceni genties rytų Anglijoje. Po vyro mirties ji tapo genties, kurioje gyveno, valdove. Po mirties jos vyras viską paliko romėnams, siekdamas sudaryti taiką tarp genties ir romėnų. Tačiau Boudica matė, kad jos gimtinės žemės buvo užgrobtos, o jos dukterys užpultos. Galiausiai iš Boudica buvo atimta karalystė. Boudica aršiai priešinosi romėnų užpuolikams, skatindama tūkstančius laikytis jos standarto. Ji padegė romėnų gyvenvietes Camulodunum, Verulamium ir Londonium (dabartinis Kolčesteris, Sent Albansas ir Londonas) ir, kaip teigiama, per vieną mūšį išpjovė 70 000 žmonių. Galiausiai Didžiosios Britanijos atstovas Paulinus sutramdė revoliucionierius Watling Street mūšyje 61 m. po Kr., o Boudica nusižudė nuodais.
Juana Azurduy de Padilla
Bolivijoje gimusi karė iš pradžių norėjo tapti vienuole. Ji įstojo į vienuolyną būdama 11 metų, bet 17-os buvo išmesta dėl maištingos prigimties. Ji ištekėjo už Manuelio Ascencio Padilla. Tada ji ir jos vyras prisijungė prie Chuquisaca revoliucijos – maišto prieš Chuquisaca, dabartinės Sucre, Bolivijos sostinės, gubernatorių. Šis maištas dažnai laikomas Ispanijos ir Amerikos karu už nepriklausomybę pradžia ir Bolivijoje žinomas kaip „pirmasis libertarų riksmas“. Ji ir toliau kovojo daugelyje milicijos grupių prieš tuos, kurie bandė užgrobti Pietų Amerikos žemę. 1816 m. Juana subūrė 30 kavalerijos karių – tarp jų daug moterų – pulti La Hera ispanų pajėgas ir paimti jų ginklus. Tais pačiais metais ji padėjo sugauti priešą ir užkariauti Cerro Rico – kalnų grandinę, kuri buvo sidabro tvirtovė. Už pastangas ji buvo paaukštinta iki leitenanto. Tais pačiais metais, būdama nėščia su penktuoju vaiku (taip, ji vis dar vedė mūšius būdama nėščia), Juana buvo sužeista ir, kol jos vyras bandė jai padėti, jis buvo sučiuptas.
Jhansi Rani
Jhansi Rani yra Džansi valstijos induistų karalienė, kuri gimė šventajame Varanasio mieste. Jos mama mirė būdama jauna, o tėvas buvo vyriausiojo ministro patarėjas, todėl ji buvo užauginta teisme ir išmoko daug tuo metu jaunoms merginoms „neįprastų“ įgūdžių, įskaitant jodinėjimą, kovos menus, ir kovas su kardais. Vėliau ji ištekėjo už Gangadhar Rao, Džansi maharadžos, ir pasivadino Lakšmibai. Ji toliau jodinėjo ir dalyvavo pratybose su rūmų ginkluote, vėliau mokė moterų pulką, kaip reikia kautis. Tyrėjų teigimu, moterys, įgudusios valdyti ginklus, tuo metu nebuvo neįprasta, todėl moterų rūmų patalpas dažnai saugodavo apmokytos mergelės, pasirengusios ginti savo karalienę, o tos pačios moterys kartais dalyvaudavo mūšiuose arti teismo. Neįprasta buvo tai, kad treniruotę vedė pati karalienė Jhansi.
Nancy Wake
Nancy Wake buvo medicinos sesuo ir žurnalistė iš Naujosios Zelandijos, prisijungusi prie Prancūzijos pasipriešinimo Antrojo pasaulinio karo metais. Teigiama, kad net karo metu Nancy buvo užkrečiamai pakilios nuotaikos. Būtent ji padėjo įstrigusiems sąjungininkų oreiviams išvengti nacių gaudymo. Nusileidusi į vokiečių radarą, Nancy per Ispaniją pabėgo į Didžiąją Britaniją. Jos vyrui nepasisekė, jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Būtent Didžiojoje Britanijoje ji prisijungė prie karinės komandos pavadinimu „Hélène“. 1944 m. balandį Nancy jau priklausė trijų žmonių komandai, kuri parašiutu nusileido į Overnės provinciją Prancūzijoje. Nancy buvo atsakinga už agentų koordinavimą bei gyvybiškai svarbių atsargų siuntimą. Manevruodama maždaug 7500 karių, ji nevengė ir pati pasinerti į kovą. Ji buvo greita ir nuožmi karė aikštėje. Per vieną akistatą ji net plikomis rankomis nužudė vyrą.
Lyudmila Pavlichenko
Antrojo pasaulinio karo metais Raudonojoje armijoje tarnavusi kaip sovietų snaiperė, Liudmila Pavličenko yra sėkmingiausia istorijoje snaiperė moteris, nusižudžiusi 309 priešus. Jos bauginantis tikslumas pelnė jai slapyvardį „Lady Death“. Iš pradžių Pavličenkai buvo pasiūlytos slaugytojos pareigos armijoje. Vietoje to ji pasirinko 25-ąją šaulių diviziją, kur galiausiai pakilo virš išankstinių nusistatymų ir tapo sovietų elitinės snaiperių komandos nare. Tik 2000 sovietų moterų per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo snaiperėmis. Nors galiausiai ją sužeidė skeveldros, Pavličenka buvo viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriai pavyko ištrūkti gyvai. Ji tęsė savo veiklą mokydama būsimus Raudonosios armijos snaiperius ir tarnavo armijoje kaip visuomenės atstovė spaudai.
