Rudeniui jau įsibėgėjus, daugelis pastebi trumpam sugrįžtančią šilumą ir saulėtas dienas. Tai – bobų vasara, dažnai laikoma paskutine proga pasidžiaugti šiluma prieš ateinant tikrajam rudeniui ir šalčiui. Bet kas iš tiesų yra bobų vasara, ir iš kur kilo šis keistokas, o gal net moteris žeidžiantis, pavadinimas?
Kas yra bobų vasara?
Bobų vasara yra klimato reiškinys, kai rudens pradžioje, dažniausiai rugsėjo ar spalio mėnesiais, po pirmųjų šaltų ir vėjuotų dienų, laikinai sugrįžta saulėta ir šilta orų banga. Temperatūra šiuo metu gali pakilti iki vasaros lygio, bet ši šiluma trunka neilgai – dažniausiai kelias dienas ar savaitę.
Lietuvoje bobų vasara tradiciškai siejama su ramiais, maloniais orais, kai dangus skaidrus, o lapai jau pradeda kristi. Tai puikus laikas pasivaikščiojimams gamtoje, išvykoms į parkus ar net paskutinėms rudens iškyloms.
Iš kur kilo pavadinimas?
Terminas „bobų vasara“ turi kelias teorijas apie savo kilmę. Nors daugelis mano, kad pavadinimas susijęs su žodžiu „bobos“, kadangi anksčiau šis terminas buvo vartojamas apibūdinti vyresnes moteris, kurios, atėjus rudeniniams orams, po derliaus nuėmimo galėjo trumpam atsigauti ir pailsėti, iš tiesų, „bobais“ yra vadinama vorų rūšis, kurių voratinkliais nuklojama gamta.
Meteorologinės bobų vasaros sąlygos
Meteorologiniu požiūriu, bobų vasara atsiranda dėl anticiklono – aukšto slėgio sistemos, kuri atneša sausus ir ramius orus, leidžiančius šiltai saulutei dar kartą pasireikšti prieš prasidedant nuolatiniam rudens atšalimui. Šis reiškinys nėra labai retas, ir Lietuvoje beveik kasmet stebime bent trumpą Bobų vasaros laikotarpį.
Bobų vasara kultūroje
Bobų vasara įsitvirtinusi ne tik žmonių kasdienybėje, bet ir kultūroje bei literatūroje. Šis terminas dažnai siejamas su laikinumu ir gamtos cikliškumu. Žmonės taip pat linkę šį laikotarpį metaforiškai naudoti apibūdindami brandos laikotarpį gyvenime – kai dar yra šiluma, bet aiškiai jaučiamas artėjantis šaltis.
Bobų vasara taip pat tampa simboliniu pabaigos, laikinumo ir praeinančio grožio ženklu. Ji dažnai aprašoma literatūroje kaip paskutinis gamtos „kvėpavimas“ prieš prasidedant ilgam šaltam sezonui.
