Kai nusprendėme, kad PANELĖS rugsėjo numerio tema bus Lietuvos auksas, iškart tapo aišku, kas turėtų tapti žurnalo veidu. 18-metė Anglijoje gyvenanti ir besitreniruojanti plaukikė Rūta Meilutytė jau spėjo tapti Olimpine čempione, pagerinti pasaulio rekordus, nuskinti puokštę medalių ir užsitarnauti meilę kiekvieno lietuvio širdyje. „Rūta, tu – mūsų auksas“, tokius ir panašius komentarus kiekvieną dieną po jos nuotraukomis ir būsenos atnaujinimais socialiniuose tinkluose palieka plaukikės gerbėjai.
Ir nors krepšinis Lietuvoje yra antroji religija, kai plaukia Rūta, prie ekranų prilimpa visa Marijos žemė. Šiandien ji – idealas tūkstančiams. Ir štai Rūtą – čempionę atpažįsta visi, o kokia ji, kai lieka viena, kai nereikia kovoti dėl medalių, nerimauti dėl rezultatų ir kiekvieną mielą dieną stengtis plaukti vis geriau? Ir šiaip – ar tokios akimirkos jos gyvenime egzistuoja?..
Išskirtiniame rugsėjo talentų numeryje garsiausia Lietuvos plaukikė – kitokia. Šįkart leisime po čempionato pavargusiai Rūtai pailsėti, neanalizuoti šimtųjų sekundės dalių, priešininkių, strategijų ir visų tų sudėtingų dalykų bei klausimų, su kuriais jai tenka susidurti kiekvieną mielą dieną. Kalbėsimės tiesiog apie 18-metę Rūtą ir tas akimirkas, kai ji gali būti tiesiog dvyliktoke, o ne visos Lietuvos viltimi.
G.Vainiutės nuotr.
Pasaulinių rekordų ir olimpinių medalių savininkę, Lietuvos auksą plaukikę Rūtą Meilutytę kalbina [-[1]-] vyriausioji redaktorė Vytautė Žališkevičiūtė.
Nekvėpuodama stebiu Pasaulio plaukimo čempionatą. Visa širdim aš su Rūta, net pagavau save paskutiniuose jos plaukimo metruose šnabždančią nerišlius žodžius, kuriais kviečiu palankiausią fortūną. Negaliu patikėti, kokia Rūta rami ir susikaupusi. Jei jau aš ir tūkstančiai kitų dėl jos drebam, tai ką turėtų išgyventi pati plaukikė?!
Televizoriaus ekrane – neįtikėtina ramybė: žingsnis link baseino – tvirtas, veide nesujuda nė raumenėlis, kaip ramiai ji ruošiasi startui ir… įšoka. Visa galva priekyje. Atrodo, kad jai nė motais, jog tenka plaukti būtent šalia didžiausios konkurentės rusės Julijos Jefimovos, kad rusaitės vardą arena skanduoja garsiausiai, o Rūtai ant pečių – tiek daug atsakomybės už Lietuvos medalius. Juk ši auksine žuvele meiliai vadinama plaukikė – galimybė įrodyti pasauliui, kokie talentai gimsta būtent Lietuvoje. Ir ar reikia priminti, kad tai išgyvena ką tik pilnametystės sulaukusi mergina?! Į galvą lenda tik vienas žodis: Rūta man – visiška badass*…Ir net jei ji neparsivežė visų trokštamų medalių, Lietuva ją myli nė kiek ne mažiau. Priešingai – feisbukas ūžia nuo palaikymo žinučių, užtikrinančių, kad plaukimo fanams ji – mylimiausia, geriausia ir labiausiai verta pagarbos.
Rūta Meilutytė ir PANELĖS vyr.redaktorė Vytautė Žališkevičiūtė. G.Vainiutės nuotr.
Aš jos laukiau nuo pat 2012-ųjų Londono Olimpiados. Pamenu, medalių teikimo ceremoniją „YouTube“ žiūrėjau gal 100 kartų, ir kaskart, tuomet dar 15-metei Rūtai su aukso medaliu ant kaklo susigraudinus, verkiau su ja. Jau tada buvo aišku, kad Rūta – stebuklinga mergaitė. Tiek daug stiprybės, ištvermės, susikaupimo, kantrybės, mandagumo, kuklumo… Ir čia – penkiolikmetė! Tik pradėjus dirbti PANELĖJE daviau sau žodį, kad Rūtą būtinai pakalbinsiu. Mano svajonei išsipildyti prireikė trejų metų. Juk kas, jei ne ji, nusipelno proginio Lietuvos aukso PANELĖS viršelio.
Susitikimą prie įtempto plaukikės grafiko derinau ilgiau nei du mėnesius, Rūta į fotosesiją ir interviu atvyko iškart po Pasaulio plaukimo čempionato Kazanėje. Su kūrybine grupe šiai dienai labai ruošėmės, žinojom, kad vizitui Lietuvoje plaukikė turės labai nedaug laiko, todėl norėdami tilpti į brangią jos dieną tėvynėje, viską suplanavome beveik sekundžių tikslumu.
G.Vainiutės nuotr.
Susitikimas įvyko paskutinę jos viešnagės Lietuvoje dieną, už lanko plieskiant alinančiam +34 laipsnių karščiui. Pasaulio čempionė nuo 8 valandos ryto važinėjo po susitikimus, spaudos konferencijas, net aplankė Prezidentę, o vakarėjant jau žygiavom su Rūta Gedimino prospektu į fotografo Tibor Galamb studiją.
Kokia ta Rūta iš pirmo žvilgsnio? Aukštesnė nei ekrane, labai rami, nuolat besišypsanti ir mandagi. Kalbanti labai taisyklinga lietuvių kalba, turinti unikalų humoro jausmą (nuo kai kurių plaukikės citatų lūžo visa komanda) ir… labai kantri. Man ji – ypač graži: mėlynos akys, skaisti oda, kupeta šviesių plaukų (niekada nedažytų!), o po Kazanės – dar ir subtiliai įdegusi. Tiesa, 18-metė iš rankų nepaleidžia savo „iPhone“, jame nuolat atrašinėja į žinutes, nes norinčių pabendrauti – daugybė. Ir nors ji nosį sukišusi į telefono ekraną ir akis pridengusi mėlynais saulės akiniais, aplinkiniai gatvėje netruko suprasti, kas ši aukšta šviesiaplaukė praeivė. Reikėtų jums pamatyti jų veidus suvokus, kad čia – TA Meilutytė, nors ir ne su plaukimo ar sportine apranga, kaip ją visi įpratę matyti, o su balta palaidine ir plazdančiu sijonėliu…
G.Vainiutės nuotr.
Neslėpsiu, jaudinomės visi. Laiko turėjom labai nedaug, o Rūtai atvykus paaiškėjo, kad šiandien dar ir interviu nebus: kuo greičiau nusifotografuojam ir ji skubės į oro uostą, kur laukia lėktuvas į Arubą, o pakalbėsim per „Skype“, „WhatsApp“ ar bet kurią kitą iš daugybės programėlių Rūtos telefono ekrane, kurios sproginėja nuo naujų žinučių. Ką gi, reaguojam į situaciją: makiažui – 40 minučių, fotosesija beveik bėgte, o pati plaukikė nė vieną akimirką nepademonstravo nuovargio, suirzimo ar nepasitenkinimo. Reikia pozuoti – pozuoja, reikia rengtis suknelę – rengiasi, net maistui ji pasirodė visiškai neišranki – po ilgos dienos kapojo mano ne itin gurmaniškus sumuštinius ir tortą, pripažinus, kad nežinia kiek mėnesių prieš čempionatą nevalgė „normalaus maisto“. Metų metai disciplinos daro savo: reikia ir darai. Ir neklausi, kodėl čia taip ar anaip. Kartais žiūrint į ją sunku suvokti, kokio ji amžiaus. Lyg ir jauna mergina, bet tokia rami, tokia brandi… O atsisveikinant tyliai tarė: „Nepykit, kad gal pasirodžiau nedraugiška. Aš tiesiog žiauriai pavargus…“.
Po fotosesijos Rūta sėkmingai išskrido į Arubą ir… dingo iš mano radaro. Jokio atsako į skambučius, žinutes, komentarus. Žurnalą reikia siųsti į spaustuvę, o viršelio merginos interviu visdar nėra. Naktim nemiegojau, žurnale palikti 15 puslapių didžiausiai metų viršelio istorijai, suplanuoti du skirtingi viršeliai, fotosesija – nuostabi, o kur Rūta? Neslėpsiu, pykau ir bijojau, jaudinausi ir nervinausi, išūžiau galvą Rūtos broliui Margiriui savo skambučiais, nors giliai širdy tikėjau, kad vos tik jos lėktuvas vėl nusileis Lietuvoje, iškart gausiu žinią ir ilgai lauktą pokalbį. Tuo labiau, kad puikiai ją supratau: tiek mėnesių juodo darbo, treniruočių, streso, važinėjimo, ji tikrai nusipelno pabėgti į pasaulio kraštą ir bent kiek atsikvėpti nuo čempionės gyvenimo.
Žuviška nuojauta neapvylė (p.s. Mes su Rūta gimusios tą pačią dieną, kovo 19, nors ji horoskopais netiki, o aš lemties ženklus įžvelgiu kiekvienam žingsny): tik atsidūrus Lietuvoje Rūta jau rašė man per „Viber“, kad galim sėst kalbėtis, tik šiandien ji dar turi dalyvauti vestuvėse. Kaip vėliau paaiškėjo, tiesiai iš oro uosto ji nuskubėjo į tėvelio Sauliaus vestuves Kaune. O aš galvojau, kad čia mano grafikas įtemptas… (interviu su plaukike Rūta Meilutyte rasi rugsėjo PANELĖJE)
*Badass (angl.k.žargonas), apibūdinimas skirtas žmogui, kuris pasitiki savo jėgomis, kuriuo aplinkiniai slapčia ar atvirai žavisi, kuriam negalioja taisyklės ar aplinkos primesti standartai. Toks žmogus nesistengia niekam įtikti ir pats renkasi savo kelią, nesvarbu, ką sako ar mano kiti.
