22 metų švedė Fanny, kurią sutikau Biržuose, greičiausiai priklauso Z kartai, neprisirišančiai prie vietos, neplanuojančiai karjeros, negyvenančiai pagal taisykles ir nieko nebijančiai. Baigusi mokyklą Fanny trejus metus ieškojo savęs ir pagaliau rado! Net ne pačiuose Biržuose, o mažutyčiame kaime už jų.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
„Liūdniausia atsikėlus ryte vienai valgyti pusryčius. Negaliu gaminti tik sau, apima depresija“, – prisipažįsta 22 metų Fanny Eriksson iš Švedijos, jau metus savanoriaujanti Medeikių vaikų namuose. Gyvena ji išsinuomotame bute Biržuose ir kiekvieną dieną vyksta pas savo globotinius. Juos myli labiau nei paliktą komfortą Švedijoje, paliktą mamą, tėtį, brolį ir savo geriausius draugus.
„Kad nevalgyčiau viena, rytus dažniausiai leidžiu kavinėje netoli nuomojamo buto. Ateinu čia, užsisakau kavos, sumuštinį ir jaučiuosi ne tokia vieniša.“
Medeikiai – kaimas, nuo Biržų nutolęs 10 km, į kurį tik retkarčiais užsuka autobusas. Nelabai yra kam važinėti – gyvena vos 600 žmonių, gal net mažiau. Didžiausios Medeikių įžymybės – Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinės, koplyčia, mokykla ir vaikų globos namai. Fanny Medeikius pasiekia mašina – ją nusipirko Švedijoje, specialiai planuodama gyventi Lietuvoje.
Medeikiuose mergina praleidžia kiekvieną dieną.
„Atvažiuoju prieš pietus, laukiu grįžtančių iš mokyklos vaikų, padedu ruošti pamokas, organizuoju įvairias pramogas. Kartais išsinuomojame sporto salę ir žaidžiame krepšinį, tinklinį. Visas šventes ir atostogas leidžiam kartu.“
Tą dieną, kai susitikome jos mėgstamiausioje Biržų kavinėje, kurioje Fanny pusryčiauja, kad rytais nesijaustų vieniša, ji su šešiais auklėtiniais ruošėsi į Pasvalio baseiną. Apspitę, prisiglaudę, pasikabinę jai ant kaklo. Mažesni ir didesni – visi vaikai myli Fanny. Ją dažnai vadina mama. Ypač mažiausieji… Visi ko nors prašo, tampo už megztinio, kariasi ant kelių, glaustosi it kačiukai, maldaudami paglostyti.
Ir Fanny glosto.
– Kaip čia, bene pasaulio pakraštyje, atsidūrei, kaip 25 vaikams sugalvojai tapti mama, drauge, sese?
– Pati esu iš panašaus pasaulio pakraščio – iš mažo miestelio Vislandos, jis nuo Stokholmo nutolęs 354 km, ir gyvena ten labai mažai žmonių, gal 1700. Baigusi gimnaziją nutariau kitų mokslų nepradėti. Švedijoje labai populiaru niekur nestoti ir dvejus ar net trejus metus svarstyti, ką gyvenime nori veikti.
Ir daug tavo draugų nestojo į universitetus?
„Nepažįstu nė vieno, kuris būtų stojęs iškart po mokyklos. Juk esi jaunas, abejojantis… Aš tikrai nežinojau, kuo noriu būti. Kelerius metus dirbau įvairius darbus, kad suprasčiau, kas mane traukia. Pirmą kartą Medeikiuose apsilankiau prieš dvejus metus, su draugais, jie vežė bažnyčios labdarą, ir tada mano gyvenimas įgijo naują prasmę. Dvi tris savaites sunkiai dirbdavau Švedijoje – dienomis prižiūrėdavau senelius, vaikus, vakarais plušėdavau restorane, o paskui atvažiuodavau savaitei į lietuviškus vaikų namus. Tiesiog dėl savęs. Man to reikėjo. Gal 25 kartus taip važinėjau pirmyn atgal Švedija–Biržai, kol galiausiai tapau čia savanore. Mano programa truko pusę metų. Savanoriams padengiamos pragyvenimo, draudimo ir dalis transporto išlaidų“.
Tačiau po pusmečio Fanny nesusipakavo lagaminų ir negrįžo atgal. „Viskas dėl vaikų… Labai prie jų prisirišau. Ir dėl savęs – jutau, kaip pati keičiuosi, kaip mano pyktis, kuris dažnai kamuodavo, virsta kuriančia energija.“ Taigi Fany susirado rėmėjų, kurie dar pusmečiui prailgino jos savanorystę. Jei pritrūksta pinigų, Fanny leidžia santaupas iš tų gerų laikų, kai nemažai uždirbdavo Švedijoje.
„Viskas įmanoma, jei labai nori. Aš visada ieškau rėmėjų, kai sugalvoju vaikams pramogų, bet nėra joms pinigų. Ir gaunu. Noriu organizuoti vaikams maisto gaminimo kursus ir man pavyksta. Rašau savo draugams švedams, kurie dirba kitose organizacijose, prašau paramos. Patinka idėja ir jie remia. Sugalvojau Biržams didelę vaikų aikštelę pastatyti – ir pastačiau. Medinę aikštelę iš Švedijos atsiuntė. Tik daug vargau su vietiniais valdininkais – nedavė nei statybininkų, juos vėlgi pati susiradau, metus rinko vietą aikštelei“.
Prisimink pirmąsias dienas, kai įsikūrei Biržuose…
„Buvo labai sunku, ypač dėl kalbos. Juk nekalbėjau lietuviškai, o Biržuose ne tiek daug mano amžiaus jaunimo, kurie suprastų angliškai. Išvis nedaug jaunimo – arba išvažiuoja mokytis į didesnius miestus, arba emigruoja. Taigi ilgai neturėjau draugų. Tuomet, kad neliūdėčiau, daugiau laiko leisdavau su vaikais arba skaitydavau namuose. Skaitau tik biografines arba istorines knygas. Paskui susibendravau su keliais vyresniais žmonėmis ir kolegėmis iš vaikų namų. Viskas pasikeitė, kai po penkių mėnesių pramokau lietuviškai. Susiradau kelis draugus – deja, jie taip pat emigravo…“
Vienatvė slėgė?
„Kaip pažiūrėsi. Kadangi buvau viena, beveik nieko nepažinojau, viską turėjau susikurti pati, tai buvo didelė laisvė ir didelis iššūkis“.
O lietuviškas maistas?
Fanny giliai atsidūsta.
„Jis kitoks. Jūsų kefyras, pienas, sviestas – jie taip skiriasi nuo švediškų… Ir jūs tikrai per daug mėgstate bulves. Keistas įprotis vieną maistą kišti į kitą – mėsą į koldūnus, varškę į blynus… Be to, beveik nevartojate padažų – tik grietinę ir pomidorų padažą. Labai pasiilgau mamos ir močiutės gaminamo maisto“.
Ko dar pasiilgai?
„Sporto. Švedijoje visą laiką sportuodavau: krepšinis, futbolas, daug bėgiodavau, slidinėdavau… Biržuose irgi lankau sporto klubą, aerobiką, zumbą, tačiau krūvis daug mažesnis – jaučiu, Lietuvoje gyvenant sumažėjo raumenys.
Tavo savanorystės metai jau baigiasi, tuoj sėsi į mašiną ir dumsi atgal. (Čia pokalbio klausiusios vaikų namų darbuotojos ėmė protestuoti, kad Fanny jos niekur neišleis, kad staigiai ras jai jaunikį. Bet mergina tik nusijuokė – buvo aišku, kad Biržų jaunikiai savo galimybes pražiopsojo. Kur jie buvo, kai simpatiška blondinė metus ieškojo draugų?)
„Tie metai mane labai pakeitė. Į gera. Švedijoje gyvenau saugiai, ten viskas aišku ir išspręsta. Turėjau viską, ko man reikia. Galėjau bet kada pradėti rimtą darbą šeimos versle – senelis turi žaislų fabriką. Tačiau nutariau išeiti iš komforto zonos, ir tai geriausias mano sprendimas. Ko išmokau? Čia viskas kitaip. Kitos gyvenimo spalvos – jų niekad nebūčiau pamačiusi namie, Švedijoje. Subrendau emociškai, sugebu valdyti konfliktiškas situacijas, spręsti problemas. Čia esu dėl žmonių. Jūsų istorija ir kultūra mane žavi. Švedijoje visos tradicijos, kultūrinės vertybės labai senos, nusistovėjusios per amžius, o jūsų istorija tokia gyva, dalyvaujate kūrybiniame procese, ir tai nuostabu“.
Gal užsimanei čia visą laiką gyventi?
„Galvojau apie tai – nors mano tėvai ir brolis Švedijoje, kartais jų pasiilgstu, tačiau vis tiek negyvename kartu… Tačiau po trejų savęs ieškojimo metų pagaliau apsisprendžiau – grįžtu į Švediją studijuoti universitete socialinių mokslų, nes to labiausiai noriu. Bet visai gali būti, kad jei mano gyvenimas susiklostys taip, kad neturėsiu anūkų, persikelsiu čia su savo švediška pensija, gyvensiu kaip karalienė ir padėsiu Medeikių vaikams“.
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
