Silvijai šešiolika. Ji iš Vilniaus. Jai nepatinka gyvenimo sistema. Silvija niekad nelipo ant bačkos ir nešaukė, kad gyvenimas s*cks, bet neištvėrusi parašė kuklų laiškiuką apie savo gyvenimo sistemos remontą.
Silvija niekad nebandė dalyvauti rašinių konkursuose, taip pat ji niekad nevažinėjo riedučiais. Vos atsiėmusi laimėtą prizą, ji žada persikelti gyventi į gatvę ir išmokti tvirtai stovėti ant “ratuotų” kojų.
Taigi, skaitytojų teismui siūlomas trečiasis ir paskutinis riedučių laimėtojų rašinys.
“SISTEMOS REMONTAS
Jau devintą birželį baigiasi mokslai ir nebereikia galvoti apie kitos dienos namų darbus.
Prasideda laikas, kuris turi būti skiriamas poilsiui ir pramogoms. Reikia pulsuoti veiksmu, nuotykiais, kvepėti ežeru, mirgėti įspūdžiais.
Kiekvienas birželis būna visiškai kitoks ir neprilygstantis ankstesniems. Skirtingas ir savotiškas. Vasara taip pat.
Kiekvieni metai, vasaros pradžia, turi savo priesaikas. Pavyzdžiui, šią vasarą nusprendžiau butinų būtiniausiai aplankyti Klaipėdoje gyvenančius draugus, susirasti darbą ir nereikalauti iš mamos pinigų naujam nameliui medyje, kurį su pusbroliais vėl statysime.
Žinoma, kaip ir aną vasarą, namelį teks pabaigti kuriam nors dėdei…
Pažadai, atrodo, tie patys, o atostogos skirtingos…
Jau spėjau pastebėti, kad kiekvieną vasarą įsigalioja tam tikra tvarka. Važiavimas pas senelius yra jos dalis. Žinoma, ten irgi būna linksma…bet tik pirmas dvi dienas.
Tenka daryti išvadą – važiuoti neilgesniam nei dviejų dienų laikotarpiui, arba pasiimti draugę.
Taip ir darau kokią trečią vasarą, ir laikas su seneliais, miestu, ežerais ir pievomis tampa visai smagus.
Kiekvieną vasarą tenka važiuoti ir pas gimines. Tai dar vienas iš nusistovėjusios tvarkos punktų. Kadangi ten važiuoju su pusbroliais (beveik vienmečiais), laikas prailgsta…
Taip būna kiekvienais metais, kiekvieną karštąjį sezoną.
Tai turbūt auklėjimas…Tėvai, seneliai, giminės pripratę tave matyti žaidžiantį lauke, smėlio dėžėje.
Jie ilgai neatsigauna, kai pareiški savo nuomonę gana svarbiais klausimais. Kai nesutinki praleisti visos vasaros pas senelius, sakydamas, kad turi svarbesnių reikalų savo mieste.
Tėvai iš pradžių pagalvoja, kad juokauji, paskui, kad paaugliškai maištauji, o kaip iš tiesų yra juk žinai tik tu pats.
Aš šią vasarą būtent taip ir pasakiau. Laukiau mamos reakcijos su šypsena, net žinodama, kad gali tekti išklausyti pakeltu tonu rėžiamą pamokslą. Tačiau, mano džiaugsmui, ir vasaros planų labui, sulaukiau tik keisto klausimo: “O ką, tu vaikeli, darysi per visą vasarą tokiam karšty “ant asfalto”?”
Net juokas suėmė.
Visus mokslo metus tik ir tesvajojau, ką, kaip ir kada darysiu atėjus vasarai.
Papasakojau mamai, kad gavau pasiūlymą padirbėti stovykloje birželio pradžioje, kad ir pati mielai nuvažiuočiau į ją vėliau, tik ne kaip darbuotoja, o kaip stovyklautoja.
Papasakojau, kad su draugais radome puikią patalpą repetuoti ir pasakiau, kokį svarbų vaidmenį mano gyvenime užima muzika.
Mano mamos nustebimas buvo beribis. Ji neprieštaravo. Pasijutau labai gerai, į mano nuomonę apie vasaros veiklą buvo sureaguota itin palankiai.
Štai taip, dar pati netikėdama įvykių realumu, pradėjau savosios, nusistovėjusios sistemos remonto darbus.
Rezultatus vertinsime rudenį.”
