Režisierė, aktorė ir „Labaiteatro“ įkūrėja Agnė Sunklodaitė birželio 11 ir 12 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatys paaugliams skirtą premjerą „Pasaulio bamba“. Pjesę inspiravo žinomas Williamo Goldingo romanas „Musių valdovas“ ir tikros jaunimo istorijos, o sceninį veiksmą papildė interaktyvios dalys, kviečiančios ieškoti tinkamų situacijos sprendimo būdų.
Ši premjera skirta jauniems žmonėms, paaugliams. Koks yra teatro žiūrovas–paauglys tavo akimis? Kaip jį sudominti teatru?
– Mano akimis tai yra jautrus žiūrovas. Ir visai nesvarbu, ar jis yra dažnas teatro lankytojas, ar nematęs dar nė vieno spektaklio. Paauglystės metu jauno žmogaus viduje vyksta dideli virsmai, paaugliai iš vaikų pasaulio bando pereiti į suaugusiųjų pasaulį, vyksta vertybių perkainojimas, paaugliai tikisi, kad su jais jau bus kalbama kaip su suaugusiais, nes juos jaudinančių klausimų – begalė. Kiek esu susidūrusi, jie pakankamai jautriai priima ir spektaklius. Aišku, tai labai priklauso nuo spektaklio medžiagos, bet jeigu ji juos paliečia, nors kažkiek, tai priima netgi tie cinikai, kurie mintyse galvoja: „nu, mes čia ilgai nebūsim“. Bet net tokiems žiūrovams kartais labai įdomūs dalykai atsitinka. Tas jautrumas gali pasireikšti kaip „ki, ki, ki“, jeigu scenoje kas nors pasibučiuoja. Jeigu tema skaudi, paaugliai garsiai juokauja, taip slėpdami ašaras. Jie nori kalbėtis rimtomis, kartais labai skaudžiomis temomis.
Paskutiniu metu kuri būtent paaugliams. Spektakliai „Siaubo pasakos“ pagal Norberto Vėliaus kūrybą ir „Įsilaužėlis“, kuriuos sukūrei „Labaiteatre“, ir pati naujausia premjera „Pasaulio bamba“. Kas paskatino skirti dėmesio šiai auditorijai?
Iš tikrųjų kurti paaugliams galvojau seniai, tik medžiaga atėjo su laiku. Kitas dalykas, kad „Siaubo pasakas“ ir „Įsilaužėlį“ aš pastačiau savo teatre, o teatrai, kurie kviečia, kartais paprašo spektaklio tam tikrai amžiaus grupei. Manau, kad paaugliams spektaklių trūko, dabar jų atsiranda, tai vienam teatre, tai kitam teatre, bet tikrai dar nėra pakankamai. Ir ypač tomis temomis, kurios juos iš tikrųjų jaudina, apie tai, kas jiems aktualu.
O kaip atrasti aktualią temą paaugliui?
Švedų autoriaus M. Wahlio knyga „Įsilaužėlis“ man pasitaikė po ranka ir iš karto supratau, kad ši medžiaga yra ta įkvėpėja, iš kurios galima rašyti pjesę. Tiesa, rašydama ją adaptavau Lietuvai. „Įsilaužėlyje“ kalbame apie smurtą, prievartą, meilę, draugystę, išdavystę. Šios problemos yra aktualios jauniems žmonėms, nes mokytojai nelinkę su jais apie tai kalbėt. Tėvai irgi. Netgi ir teatrai yra atsargūs šiuo klausimu. Reikia šnekėtis su paaugliais. Aš bendrauju su vaikais, daug sužinau.
Tėvų siekis apsaugoti vaikus nuo skaudžių, nesmagių klausimų daro meškos paslaugą? Vieną dieną susiruošus pakalbinti savo vaiką, jis gali tylėti, nes kažkas praleista, nepastebėta anksčiau?
Tėvai labai nori apsaugoti vaikus ir tai yra normalu. Jie siekia kuo ilgiau saugoti vaikus rožiniame burbule, kad šie kuo mažiau susidurtų su pasaulio negerumais, neteisybe, o iš tiesų jie vis tiek susiduria ir viską sužino, arba atsitinka problemos. Vaikai mokosi iš gatvės, draugų, iš interneto. Jiems tiesiog trūksta dialogo, nes tėvams nepatogu, mokytojams nepatogu, visiems truputį nepatogu ir ramiau gražiai viską įvynioti į saldainio popierėlį. Tie nutylėjimai niekur neveda.
„Pasaulio bamba“, inspiruota Williamo Goldingo romano „Musių valdovas“ ir tikrų jaunimo istorijų, kalba apie patyčias ir jas lydintį žiaurumą. Kas įkvėpė pirmiausia: Goldingo aprašyta istorija, ar jaunimo istorijos, patirtys?
Pradžioje tikriausiai jaunų žmonių patirtys, nors spektaklyje viskas labai surišta. Romanas man buvo įdomus dėl to, kad jo siužetinę slinktį galima naudoti bendruomenei ir jos santykiams analizuoti. Mokykloje, klasėje vaikai patiria įvairiausių patyčių, smurto ir kitų negerumų, nes yra kolektyve. Spektaklis „Pasaulio bamba“ yra interaktyvus – mes stabdome veiksmą ir kalbamės su žiūrovais. Po „Įsilaužėlio“, pavyzdžiui, diskutuojame tik pasibaigus veiksmui. Kadangi temos labai aštrios ir jautrios, jaunimas tik po truputį leidžiasi į diskusiją. Aktoriams paaugliai atsiveria labiau negu, pavyzdžiui, psichologui arba mokytojui, nes aktoriai ką tik buvo personažai, su kuriais jie tapatinosi arba bent jau tapatino tam tikras savo problemas. Teatras šiuo atveju yra savita psichoterapija, mediumas tarp paauglių ir suaugusiųjų. Net jeigu jaunuolis pasakys tik vieną sakinį, nuo jo gali labai daug kas pasikeisti. Jeigu įvyksta atsivėrimas tėvų ar mokytojų akivaizdoje, galima leistis į gilesnę diskusiją. Nustebau, kad daug vaikų serga depresija, nors atrodo, kad taip nėra.
Williamo Goldingo romano įvykiai vyksta saloje, kurioje vaikai patiria ribinę situaciją: galvoja, kaip išgyventi, prasimaitinti ir išsigelbėti. Tačiau tos salos turbūt yra ir mūsų kasdienybėje, tik kitais pavidalais?
Mes tose salose gyvename, nes vaikui klasė, mokykla yra sala. Ir kiekvienas atėjęs turi ieškoti savo vietos toje saloje, suprasti ten vyraujančią tvarką. Priklausomai nuo daugelio aplinkybių, vienaip ar kitaip vystosi santykiai tarp tos grupės žmonių, ne visiems sėkmingai. Dėl to norėtųsi, kad į „Pasaulio bambą“ ateitų klasė. Kai karantinas mums leis, aktoriai suskirstys klasę mažesnėmis grupėmis, nes taip intymiau, lengviau atsiverti. Kartais vaikas gali nenorėt kalbėti, nes žino, kad klausosi tie, kurie gali pasijuokti. Esam nusiteikę etapiškam spektakliui, visą laiką turėsime keistis, tobulėti, priklausomai nuo tų patirčių, kurias patirsime spektaklio metu. Interaktyvios dalys – lyg savotiška terapija. Joms reikia būti pasiruošus, todėl konsultuojamės su psichologais.
Smurtas, patyčios, prievarta, kitos nepatogios ir nepagražintos temos. Galbūt skeptikai sakytų: „reikia vaikams ko nors šviesaus, gražaus“? Ką tu atsakytum į tai?
Taip, yra sakančių: „Mums teatre reikia šviesos, reikia grožio ir nekalbėkit apie tuos baisius dalykus.“ Kita vertus, aš galvoju, kad geriau pradžioje jaunas žmogus susidurs su modeliuota situacija teatre, negu tikrame gyvenime. Ir jeigu realiame gyvenime jis susidurs prieš tai buvęs teatre, kalbėjęs apie tai ir jau turėjęs kažkokį modelį, galbūt atpažins jį ir pagalvos prieš elgdamasis kaip nors netinkamai. Ir kas gi tada tas grožis? Gal mes nagrinėdami tokias įvairias problemas, galbūt sunkesnes, kaip tik žmones paruošiam, kad vis tik realiam gyvenime to grožio būtų daugiau. Ir kartais pats sau nepadarytum negrožio.
O kaip tau, kaip Agnei, būna, kai išgirsti vaiko istoriją ar papasakotą įvykį, jo žaizda giliai įsigeria į tavo mintis, kad pagalvotum: „Kaip išsisprendė, ar jam viskas gerai?“
Aktoriaus, režisieriaus darbas, turbūt ir psichologo darbas yra toks, kad reikia dirbti su savimi. Aišku, bendrauju nemažai, pati vaidinu spektakliuose ir sunkiai sergantiems… Tai iš tikrųjų sudėtinga. Tu turi su tuo dirbti. Bet ar aš jas pamirštu, tas istorijas? Aišku, kad ne. Kartais istorijos gali tapti ir kažkokio kūrinio dalimi, ir spektakliu ir tai gali būti naudinga kitiems žiūrovams, gali padėti atskleisti temą. Nes šitame pasauly mes visi tokie patys. Mums visiems vienodai skauda dėl tam tikrų dalykų, bet kartais galim dar vienas kitam ir būt kažkuo naudingi, kažkaip padėt tame išbūti.
Spektaklis „Pasaulio bamba“ bręsta netradiciškai – festivalio „Nerk į teatrą“ metu vyko dvi atviros repeticijos su skirtingo amžiaus žiūrovais ir jų tėvais. Ar tai pirmas toks pasibandymo su publika kartas?
Tai, ką mes darėm per repeticiją buvo tam tikras etapas, kurio metu tikrinomės, ar įmanoma prieiti prie tam tikrų klausimų. Tokių spektaklių, kokius mes statom, iš tiesų nėra daug. Yra „Forumo teatras“, bet kad tai būtų spektaklis, kurio viduje dar vyktų diskusijos, man atrodo, kad gal ir nėra. Tad bandysim šią dirvą arti ir tobulinti. Aktoriai jauni, labai smalsūs, jie po truputį jaukinasi publiką, nes mes turim mažinti atstumą tarp žiūrovo ir aktoriaus. Aktoriui kalbėtis su publika per spektaklį yra sudėtinga, nes reikia įšokti į tam tikrą „temperatūrą“, vaidinti siužetą. Šios repeticijos mums buvo labai naudingos, buvo įdomu tyrinėti neišbandytus momentus.
Agne, priartėjome prie spektaklio metodo. Jau minėjai, kad jis interaktyvus, įtraukiantis. Taip yra neatsitiktinai, juk esi tarptautinės asociacijos „Participate in Your Life“ narė, atstovauji Lietuvai. Teko matyti ne vieną šiuo metodu sukurtą spektaklį Vengrijoje, stebėti, kaip publika dalyvauja ir reaguoja į spektaklius, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Kaip pavyko išnaudoti sukauptą patirtį?
Man labai patiko interaktyvaus vengrų teatro kolektyvo „Kava“ veikla. Jie penkių šalių interaktyvaus teatro grupėje yra lyderiai, nes jau 20 metų kuria tokius spektaklius: su žiūrovais spektaklio metu sprendžia problemas. Šalia to jie atlieka įvairius mokslinius, sociologinius tyrimus, kurie nėra paviršutiniški. Pamačius jų darbus, metodiką norėjau pritaikyti sau ir panašiu principu kurti „Pasaulio bambą“. Aišku, kurdamas tu vis tiek viską perleidi per save ir prisideda nauja spalva. Manau, kad mes esame tuose pirmuosiuose žingsniuose, bet tai yra įdomu. Kur link tu gali nueiti ir kiek tu gali būti naudingas? Man tai labai įdomu ir norisi ieškoti toliau. Pavyzdžiui, vengrai spektaklį vaidina klasei, o mokytoją tarsi atskiria, kad jis stebėtų iš šono, neprimestų savo nuomonės. Norėčiau, kad interaktyvioje spektaklio dalyje dalyvautų visi: mokytojai, tėvai, paaugliai. Pokalbiui užsimezgus, nugirdus skaudulį, toliau gali vykti išsikalbėjimai, dialogas ir netgi atsirasti problemos sprendimo būdai. To ir siekia šis įtraukiančio ir interaktyvaus teatro metodas.
Spektaklio „Pasaulio bamba“ kūrybinė grupė: režisierė ir pjesės autorė Agnė Sunklodaitė, scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorius Deividas Gnedinas, vaizdo projekcijų autorius Titas Jurjonas, aktoriai Saulė Sakalauskaitė, Marius Karolis Gotbergas, Motiejus Ivanauskas ir Andrius Alešiūnas.
Premjera „Pasaulio bamba“ bus pristatoma ir tarptautinėje interaktyvaus teatro konferencijoje JOIN IN 2021 m. rugsėjo 30 – spalio 3 dienomis Bergene (Norvegija).
