Prieš keletą savaičių skelbėme konkursą, kuriame prašėme pasidalinti įdomiausia gyvenimo istorija. Skaitytojos atsiuntė šimtus įvairiausių istorij, iš kurių išrinkome 5, o įdomiausią ir didžiulio kosmetikos rinkinio vertą išrinksite jūs!
5 dienas iš eilės (vasario 10-14 d.) publikuosime po vieną istoriją, o paskui prasidės balsavimas, kur kiekvienas galės atiduoti savo balsą už labiausiai patikusią istoriją.
Šiandien pristatome pirmąją, kiek netikėtą, nutikusią skaitytojai Patricijai.
„Pernai „Facebook’e“ susipažinau su vienu gražiu ir labai šmaikščiu vaikinu (kurgi daugiau susipažįsta šiuolaikinis jaunimas). Puikiai sutarėme, radome bendrą kalbą, abu supratome vienas kitą ir galėjome kalbėti beveik apie viską. Ilgą laiką buvome geriausi draugai, visą savo laisvą laiką leidome kartu, pamiršome savo senesnius draugus, nes kitų mums nebereikėjo, mes vienas kitam atstojom viską: mamą, tėtį, brolį, draugą ir t.t.
Po ilgo bendravimo atsitiko tas, kas tikriausiai buvo neišvengiama, – mes pamažu įsimylėjome. Apie savo jausmus jam aš prisipažinau pirma. Kai tik pasakiau, kad jaučiu jam simpatiją, jis, man net nebaigus sakinio, apsikabino ir pasakė, kad man jaučia tą patį. Iš esmės draugystė liko tokia pati, nes ir iki prisipažinimo ji buvo tobula. Tiesa, bučinių taip pat nebuvo, nes tiesiog mums to netrūko. Na, tiksliau, jam to netrūko. Draugauti jis man nesiūlė, nes žinojo, kad tas oficialus siūlymas įsipareigoti man visada atrodė banalus, todėl nors jis to garsiai ir nepasiūlė, abu žinojom kad esam kartu.
Vieną dieną važiavome kartu su mama papietauti. Nusprendžiau mamai parodyti savo vaikiną. Taigi atverčiau jo „Facebook” paskyrą, atidariau, žinoma, gražiausią nuotrauką, pakišau telefoną mamai tiesiai po nosimi ir pristačiau vaikiną tik kaip draugą. Mama nusijuokė ir pasakė „Na ir išgražėjęs Adomas!” Nustebau. Iš kur mano mama gali jį pažinoti? Atsakymas buvo labai netikėtas ir geriau būčiau jo neišgirdusi. Pasirodo, Adomas – mano pusbrolis (ne pirmos eilės)! Kai susivokiau, ką mama pasakė, žandikaulis atvėpo. Stengiausi atrodyti kuo mažiau nustebusi, kad mamai nekiltų jokio įtarimo dėl mūsų draugystės. Grįžusi namo negalėjau nei ruošti namų darbų, nei blaiviai mąstyti. Parašiau Adomui, jis buvo taip pačiai sukrėstas. Abu galėjome pasidžiaugti tik tuo, kad mes fiziškai nesuartėjome. Dabar su Adomu kartais susirašome, bet nesusitinkame, o kai pagalvoju apie šį įvykį, išraustu…“
Patiko Patricijos istorija? Balsuok už ją nuo vasario 15 dienos!
