Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, darbuotojų stebėjimas tapo ne tik įprastas, bet ir neišvengiamas daugelyje organizacijų. Anot teisininkės Raimondos Joskaudienės, vaizdo kameros, kompiuterio veiklos logai, GPS sekimas automobiliuose ar net darbo našumo programėlės – visa tai gali prisidėti prie didesnio saugumo ir efektyvumo. Tačiau kur baigiasi teisė į kontrolę ir prasideda darbuotojo privatumas.
Stebėjimas leidžiamas – bet ne bet kaip
Lietuvoje pagrindinės taisyklės nustatytos Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) ir Darbo kodekse. Darbdavys gali stebėti darbuotojus, tačiau būtina laikytis kelių griežtų principų:
1. Aiškus ir teisėtas tikslas
Darbuotojų stebėjimas leidžiamas tik tada, kai yra realus, pagrįstas tikslas:
- darbuotojų ar turto saugumas,
- slapto turto ar informacijos apsauga,
- darbo organizavimo ir paslaugų kokybės gerinimas,
- tam tikrų pareigų vykdymas.
Stebėti „šiaip sau“ – draudžiama.
2. Proporcingumas
Kontrolės priemonės turi būti adekvačios.
Pavyzdžiui:
- vaizdo stebėjimas prie įėjimo – proporcingas;
- kamera darbuotojo poilsio kambaryje ar darbo stalo stebėjimas– akivaizdžiai neproporcinga.
3. Minimalumo principas
Renkama tik tiek duomenų, kiek būtina tikslui pasiekti. Darbdavys negali:
- klausytis pokalbių ne darbo tikslais,
- skaityti asmeninių darbuotojo laiškų,
- sekti darbuotojo judėjimo visoje teritorijoje, jei pakanka stebėti tik konkrečią zoną.
Darbdavio pareiga – informuoti
Vienas didžiausių mitų: „jeigu darbuotojas nepastebi kameros – viskas teisėta“.
Tai netiesa. Darbdavys privalo aiškiai ir suprantamai informuoti:
- kokia stebėjimo forma atliekama (video, GPS, IT monitoringas),
- kokiu tikslu,
- ką tiksliai darbdavys renka,
- kiek laiko duomenys saugomi,
- kam jie gali būti perduodami.
Dažniausiai tai atliekama vidaus taisyklėse ar atskirame privatumo pranešime.
Vaizdo stebėjimas: ką leidžiama, o kas draudžiama?
Leidžiama:
- stebėti bendrąsias darbo vietas (biurus, sandėlius, įėjimus),
- stebėti įmonės teritoriją,
- naudoti vaizdo medžiagą tyrimams dėl incidentų ar pažeidimų.
Draudžiama:
- filmuoti persirengimo, sanitarines, poilsio patalpas,
- naudoti vaizdo stebėjimą darbuotojų darbo rezultatams nuolat vertinti, jei yra švelnesnių priemonių,
- slaptai įrašinėti garso.
Slaptas stebėjimas įrašinėjimas dažnu atveju galimas, kai darbuotojas pats fiksuoja teisės akto pažeidimą..
Darbuotojų kompiuterių stebėjimas
Darbdavys gali fiksuoti (jei apie tai darbuotojas informuotas):
- prisijungimo laikus,
- programų naudojimą,
- įmonės el. pašto srautą (bet ne asmenines žinutes),
- įtartinus failų parsisiuntimus.
Tačiau draudžiama:
- skaityti darbuotojo privačius pranešimus,
- stebėti asmeninę veiklą, jei darbuotojui nesuteiktos aiškios taisyklės.
Svarbu: darbuotojas turi būti užtikrintas, kad jo privatūs pokalbiai ar informacija nebus skaitomi.
GPS sekimas – kada pagrįstas?
GPS seklys automobilyje gali būti naudingas:
- logistikai,
- maršrutų optimizavimui,
- degalų sunaudojimo kontrolei.
Tačiau jei automobilis gali būti naudojamas ir asmeniniais tikslais – sekimas turi būti sustabdomas ne darbo metu arba darbuotojas turi galėti jį išjungti.
Kokios pasekmės laukia darbdavio, jei taisyklių nesilaiko?
- BDAR baudos, kurios gali siekti iki 20 mln. eurų arba 4 % apyvartos,
- žala reputacijai,
- civilinės atsakomybės reikalavimai,
- darbo ginčai, kuriuos dažniausiai laimi darbuotojai.
ĮDOMU:
Dažniausi mitai apie darbuotojų stebėjimą darbo vietoje
1. „Jeigu darbuotojas nemato kameros, stebėti galima.“
Netiesa. Slaptas stebėjimas pagal įstatymus leidžiamas tik išimtiniais atvejais, kai siekiama atskleisti rimtą pažeidimą ir nėra jokios kitos priemonės (dažnu atveju tai sankcionuota priemonė). Įprastomis aplinkybėmis darbuotojas turi būti aiškiai informuotas apie visas stebėjimo priemones.
2. „Darbdavys gali skaityti mano el. laiškus, nes tai jo kompiuteris.“
Ne visai. Darbdavys gali prižiūrėti įmonės el. pašto paskyrą, bet negali skaityti privačių žinučių. Net naudodamas įmonės techniką darbuotojas nepraranda teisės į privatumą.
3. „Vaizdo stebėjimas leidžiamas bet kur – juk tai įmonės patalpos.“
Klaidinga. Griežtai draudžiama filmuoti sanitarines patalpas, persirengimo vietas, poilsio zonas, darbo vietas ir kitas erdves, kuriose tikimasi absoliutaus privatumo.
4. „Jei turiu darbuotojo sutikimą, galiu stebėti bet kaip.“
Tai mitas. Darbuotojo sutikimas darbo santykiuose dažnai laikomas negaliojančiu, nes santykis nėra lygiavertis. Stebėjimas vis tiek turi būti būtinas, proporcingas ir pagrįstas teisėtu tikslu.
5. „GPS sekimas leidžiamas visą laiką, jei automobilis įmonės.“
Ne. Jei automobilis naudojamas ir asmeniškai, sekimas turi būti išjungiamas ne darbo metu arba darbuotojas turi turėti galimybę jį atjungti.
6. „Darbdavys gali stebėti mano kompiuterio ekraną realiu laiku.“
Galėtų tik išimtiniais atvejais. Įprastai leidžiama rinkti tik techninius duomenis (prisijungimai, naudojamos programos). Tiesioginė ekrano stebėsena dažniausiai laikoma per dideliu privatumo ribojimu.
7. „Visos įmonės privalo filmuoti darbuotojus.“
Tikrai ne. Stebėjimas nėra pareiga – tai tik priemonė, kuri turi būti pagrįsta realiu poreikiu. Daugeliu atvejų pakanka kitų saugumo ar kontrolės sprendimų.
