Nenuostabu, kad karšti orai kursto aistras. Bent jau taip galime spręsti iš jūsų siunčiamų laiškų. Romanai, flirtas, neištikimybė – vasara visai užvaldė jausmus! Skaitytoja Rasa atsiuntė intriguojančią istoriją apie tai, kaip jai vieno vaikino neužtenka, todėl draugauja iškart su dviem. Na, ne visai taip. Pasakoja Rasa.
„Ilgą laiką nesupratau merginų, kurios, nors ir žinodamos, kad vaikinai joms nėra ištikimi, jų nepalieka. Man atrodė, kad jei jau suuosčiau, kad mano mylimasis „suka į kairę“ – iškart ir su didžiausiais trenksmais jį palikčiau. Tačiau pati atsidūriau kitoje barikadų pusėje: savo vaikinui aš nesu ištikima.
Su Roku susipažinome pernai bendrų draugų rengtame vakarėlyje. Pasirodo, jis apie mane nemažai žinojo dar prieš mums susipažįstant (ačiū plepiajai mano draugei). Tą vakarą jis įnirtingai rodė man dėmesį, o kadangi aš buvau vaikinais nusivylusi (buvęs vaikinas mane metė „Facebook“ žinute), nusprendžiau, kad leisiu šiam pasimetusį šunytį primenančiam jaunuoliui man asistuoti. Na, nebuvo jis toks apgailėtinas: aukštas, simpatiškas ir šviesiaplaukis.
Rokas nepaliko manęs ramybėje ne tik vakarėlio metu, tačiau ir kitą dieną. Net praėjus savaitei po pažinties mano telefono baterija išsikraudavo vos atjungus ją nuo kroviklio – Roko žinutės ir dainų nuorodos plaukte plaukė į išmaniojo ekraną. Iš pradžių tai erzino, tačiau širdies (o ir protingesnių draugių) balsas mane įtikino, kad galbūt šis, akivaizdžiai dėl manęs galvą pametęs, Rokas ir privers mane kasdien šypsotis.
Taip nejučia ir pradėjome draugauti, tiksliau aš jam suteikiau malonę vieną vakarą kine nenusukdama galvos į šalį ir leisdama jam mane pabučiuoti. Tai kaip ir buvo mano sutikimo ženklas. Nuo to vakaro tapome pora tiek realybėje, tiek „Facebook’e“, pasipylė draugų sveikinimai su prierašu „Pagaliau atėjai į protą!“. Man atrodė, kad štai taip, ramiai ir patikimai, turi atrodyti laimingi santykiai. Deja, tos laimės man nebuvo gana.
Rokas nė karto manęs nenuvylė. Neužmiršo ne tik mano gimtadienio, bet ir pusės metų draugystės sukakties. Žinojau, kad dėl manęs jis atiduos paskutines santaupas, kasdien mane vadino princese ir žinojau, kad net jei jam paskambintų „Victoria’s Secret“ modelis, į ją manęs neiškeistų. Ir nesistebėkit, kad šitas tobulas paveikslėlis su tobulu vaikinu priešaky man atsibodo…
Kai geriausia draugė nusprendė švęsti savo gimtadienį pajūryje, net neįtariau, kad toji mergaitiška išvyka pakeis mano gyvenimą. Jau pirmą vakarą nusprendėme traukti į paplūdimį ir pasidžiaugti pagaliau pasiekta jūra. Neilgai trukus „prisistatė“ grupelė vaikinų, kurie šalia mūsų nusprendė pažaisti tinklinį. Po maždaug 10 minučių jie įsidrąsino mus užkalbinti ir pakvietė prisijungti. Taip ir „susižaidėm“.
Į mano komandą pateko ir Tautvydas – juodais plaukais, juodomis akimis ir iš proto vedančia šypsena. Žinojau iš karto, kad atsilaikyti prieš jį bus sunku. Ypač, kai jis iškart drąsiai pasiteiravo, kas aš tokia, iš kur esu ir, mano nuostabai, ar turiu vaikiną. Sekundei nutilau, įkvėpiau, ir atsakiau, kad ne. Žinojau, kad blogai elgiuosi, bet viltis praleisti bent truputį laiko su šiuo įspūdingu vaikinu atėmė iš manęs paskutinį lašelį sveiko proto.
Tą vakarą jis jau švintant kartu su savo draugais palydėjo mane ir merginų kompaniją namo, susitarėme kitą dieną susitikti pliaže. Taip ir įvyko, aš kad ir kaip įmanydama stengiausi skaityti atsivežtą romaną, tačiau akys ir mintys krypo link atostogų nuotykio, kuris bet kurią akimirką gali įsižiebti.
Įsižiebė jis po dviejų dienų saulei leidžiantis, o mums leidžiant laiką kopose. Man besijuokiant iš Tautvydo juokelių jis ėmė mane ir pabučiavo. Visų akivaizdoje. Solidariosios mano draugės nė necyptelėjo apie namuose paliktą Roką ir nuo jo žinučių netylantį telefoną. Jos matė mano žvilgsnį, sakantį „Nesmerkit, aš tik šiandien, na, gal dar rytoj, o paskui ši avantiūra bus užmiršta ir būsiu gera gera…“
Tos kelios dienos pajūryje buvo lyg stebuklas. Vaikščiojome paplūdimiu susikibę už rankų, bučiavomės, neslėpsiu, norėjau ir kitą žingsnį žengti, bet širdyje likęs krislelis padorumo ir pagarbos Rokui mane sutramdė.
Man susiruošus namo Tautvydas demonstratyviai aiškino, kad padarys viską, kad galėtume daugiau laiko praleisti kartu. Aš gyvenu Vilniuje, jis – Kaune, todėl nepuoselėjau minčių santykius su juo tęsti. Tačiau vos draugei užvedus automobilio variklį pajutau, kad be jo tiesiog nebegaliu. Prasidėjo bendravimas telefonu, slapti mano pabėgimai į Kauną, jo atvažiavimai į Vilnių, vieno jų metu ir prisipažinau, kad mano gyvenime yra Rokas. Tautvydas nesutriko, tiesiog pasakė, kad turiu jį palikti. O štai Rokui tiesos pasakyti taip ir neišdrįsau…
Negaliu aš jo palikti, jis man toks geras, toks rūpestingas, toks… patogus. Man susirgus jis mane slaugo, stengiasi, kad būčiau laiminga, pildo kiekvieną mano užgaidą. Plyštų jam širdis, jei jis apie Tautvydą sužinotų. Ne, skirtis aš negaliu, tačiau gyventi amžiname mele taip pat negaliu. Gal man juos abu palikti? Ne, neišgyvenčiau. Jie – tobulas derinys: vienas veda mane iš proto, o kitas apgaubia šiluma, kai reikia ramybės. Kodėl negalima turėti dviejų?!
Tavo gyvenimas – dėmesio verta istorija? Siųsk ją adresu [-[3]-] ir jei tavo istorija atsiras portale, gausi knygų ir kosmetikos rinkinį specialiai atostogoms!
Turi patarimą Rasai? Pasidalink juo ir savo patirtimi komentaruose!
