KLAUSIMAS: rašau, nes neberandu jokios išeities iš padėties, kurioje atsidūriau. Turiu problemų dėl bendravimo. Priekaištų jau sulaukiau net iš savo vaikino. Situacija tokia: mes draugavome beveik metus.
Tada jis išvyko į kitą šalį. Nesimatėme taip pat metus laiko. Bendravome telefonu, internetu. Atrodo, pažinome vienas kitą.
Praėjus tiems metams, aš atvykau pas jį. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad mes nesutariame, ginčijamės, atrodo, kad visai vienas kito nepažįstame. Kyla klausimas, ar tinkame vienas kitam.
Jaučiu didelį spaudimą iš jo. Dėl visko. Dėl bendravimo, kad esu neryžtinga. Jis visada man kartojo, kad naujoje šalyje įsitvirtinti nebus lengva, pirmi metai patys sunkiausi, bet jis ir nepadeda man, atrodo, tik dar labiau bando apsunkinti esamą padėtį, ir verčia jaustis nevykėle.
Atrodo, galėčiau daug ką pasakyti, susipažįstant su svetimais žmonėmis, norėčiau įsitraukti į pokalbį, bet pristinga žodžių, iš to didelio noro nieko nebesigauna. Gal bijau, kad neapsikvailinčiau. Bet tada atrodau dar kvailiau, kai tyliu, kaip vandens į burną prisisėmusi. norėčiau būti ta, kuri neieško žodžio kišenėje, bet deja…
Paskutiniu metu, atrodo, viskas slysta iš po kojų. Tiek dėjau vilčių į mūsų santykius, bet kai galų gale esame kartu, tie santykiai nebeatrodo tokie gražūs. Jis – labai stipri asmenybė. Pradedu galvoti, kad gal jam reikia lygiavertės partnerės. Savęs tokia pavadinti negaliu…
ATSAKYMAS: leisk man tave nuraminti. Tu turi ne tiek daug bendravimo problemų, kaip kad tau atrodo. Aš labiausiai susirūpinau, kad tu „imi į širdį“ viską, kas tik „lekia pro šalį“ ir kas tau visiškai nėra skirta.
Gerai, jūs draugavote, buvote įsimylėję, tu ir jis viską matėte pro labai gražios spalvos akinius. Taip turi būti ir būna santykių pradžioje. Tačiau praėjo metai, nesimatėte, jam išvykus. Bendravimas per atstumą yra visada veikiamas paties atstumo.
Per atstumą daiktai atrodo visai kitaip, negu prisiartinus prie jų. Kai bendrauji tokiu būdu, visada kitą įsivaizduoji taip, kaip nori įsivaizduoti, daug ką atleidi, trūkumus praleidi pro akis, o dorybes labai sureikšmini.
Jums būtinai reikėjo susitikti ir pagyventi kartu, kad pamatytumėte savo skirtumus. Jis – stiprus, tu – rami ir santūri. Jis aktyvus, daugiakalbis, drąsus, tu – kukli, drovi, jautri. Jūs pamatėte vienas kito tikruosius kailiukus.
Man regis, kad tu dėjai labai daug vilčių į sėkmingą gyvenimą drauge. Ko gero, daug stengeisi, taikeisi, spėliojai, ko vaikinas nori, kas jam patinka ar kaip jam įtikti. Tu netgi bendraudama su kitais, tarytum girdėjai jo pastabas ar komandas ausyse.
Gal vaikiną tai ėmė veikti, vesti iš kantrybės ir jis pradėjo darytis šiurkštus ir nekantrus. Toks elgesys nėra pateisinamas, tik nuspėju tokio elgesio atsiradimo priežastį.
Bet kodėl tau atrodo, kad ką nors darai ne taip, kad nemoki bendrauti, kad esi juokinga ar apgailėtina? Jeigu jis teikia tokias pastabas, tai, ko gero, daugiau pasako apie jį patį. Jis nepasiruošęs rimtiems ir ilgalaikiams santykiams, todėl ieško priekabių, kalba su tavimi atsainiai arba iš aukšto.
Tu taip pat tikiesi to, ko jis negali duoti. Kad jo pasitikėjimas savimi pereitų tau. Nieko blogo būti kitokia, tai nėra apsikvailinimas ar proto stoka. Jeigu esi drovi, kukli arba tylenė, tai nėra jokie trūkumai.
Lygiavertė – tai dar nereiškia besielgianti pagal kitų pageidavimus. Nelengva išgyventi naujoje vietoje ar svečioje šalyje, dar sunkiau pakelti byrančius santykius. Bet tai suteikia pasitikėjimo savimi, užgrūdina, leidžia atskirti mylintį žmogų nuo šiaip žmogaus. Labai pavojinga versti save būti – ne savimi.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
