Ši tema – pagrindinė, nagrinėta apskritojo stalo diskusijoje „Mokyklos ateitis – Lietuvos ateitis arba sėkmingo žmogaus ugdymo link“.
Laimingo žmogaus ugdymas turėtų būti švietimo sistemos prioritetas. Tačiau šiandieninėse ugdymo programose – orientuojamasi tik į žinias. Žinomas vokiečių finansų konsultantas Bodo Schaferis kartą mokinius palygino su kietuoju disku: „Šiandienos mokykloje mokiniai dažnai panašūs į kietąjį diską, kuris nežino, ką jam daryti su visa gauta informacija“.
Ar galima išrasti receptą, kiek ir kokių žinių reikia, siekiant ugdyti jauno žmogaus gebėjimus ir vertybes?
Mokykla – tik į žinioms
Valdas Jankauskas, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius, neformaliojo švietimo asociacijos „Jaunimo akademija“ prezidentas, diskusijoje akcentavo žinių „kalimo“ mokykloje klausimą.
„Žinios be gebėjimų kūrybiškai ir kritiškai mąstyti, analizuoti, savarankiškai priimti sprendimus, bendradarbiauti – mažai vertos. Bet kokios švietimo sistemos tikslas – žmogus. Žmogaus tikslas – laimė. Svarbiausi laimės komponentai – sveikata, šeima, laisvalaikis, draugai, karjera, pinigai.
Tačiau mokyklos programos yra sudarytos taip, kad apie šiuos laimės komponentus kalbame labai mažai. Mokykla orientuota tik į žinias.
Šiandien visuomenė ar rinka diktuoja kitokias sąlygas. Svajonė tapti daktaru prieš dvidešimtį metų viliojo, dabar jaunimo ji netenkina. Deja, mokykla nesikeičia arba keičiasi per mažai,“ – sakė V. Jankauskas.
Lietuviams ypač trūksta pasitikėjimo savimi
Krizės poveikį lietuviai ir Vakarų Europos šalių gyventojai vertina priešingai. Jei vakarietis sako, kad krizė mano šalį ar mane paveiks menkai, nes aš rūpinuosi savimi/savo šeima, lietuviai tyrimų metu teigia, kad Lietuvai bus blogiau nei kitoms šalims, o konkrečiam žmogui ir jo šeimai – ypač blogai.
Kadangi taip manančiųjų – dauguma, anot „Žmogaus studijų centro“ prezidento Gintaro Chomentausko, turime didžiulę socialinę problemą su galimomis neigiamomis pasekmėmis ateityje.
Žmogus netiki savimi, savo jėgomis. Pakeisti savęs vertinimą į „aš galiu“, pasitikėjimą bendruomene „mes esame valstybės piliečiai ir galime daug ką pakeisti“ – vienas iš pagrindinių mokyklos uždavinių. Mokykla taip pat turėtų suteikti tam reikalingų įgūdžių.
Neformalusis ugdymas – iki šiol neišnaudotas potencialas
Ministras Gintaras Steponavičius teigia, jog gyvenimas per pastaruosius 20 metų yra taip pasikeitęs, kad orientacija tik į žinias nebėra vertybė. Žinios savaime yra gerai, tačiau gebėjimas kūrybiškai jas taikyti ir išnaudoti realiame gyvenime – gerokai didesnis privalumas. Beje, žmoniškosios ir universalios vertybės – ne mažiau svarbios nei gebėjimai.
Gebėjimų ir vertybių ugdymui svarbus neformalusis ugdymas Ketinama parengti koncepciją, įtvirtinti finansavimo modelį, kuris leistų efektyviau naudoti ribotus valstybės resursus neformaliajam ugdymui mokyklose.
Ministro nuomone, pedagogai turi išmokti ugdyti gebėjimus, vertybes. Jiems pagelbės, tikimasi, šiuo metu keičiama pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistema.
Mokykla turėtų bendradarbiauti su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, neformaliojo ugdymo bei nevyriausybinėmis organizacijomis ir iš jų perimti pozityvių bei naudingų dalykų.
Iš „neformalų“ mokykla galėtų pasimokyti įdomiai perteikti žinias. Matematika ar fizika taip pat gali būti įdomi, tik tam reikia gerokai daugiau mokytojų pastangų.
Beje, ministerijos duomenimis, net 67 % Lietuvos mokytojų – nemotyvuoti, o nemotyvuotas mokytojas negali sudominti mokinio.
„Įdomu“ ir „privalu“
Diskusijoje dalyvavusios mokytojos nuomone, „įdomu“ – neatsiejamas nuo „privalu“. „Aš labai nemėgstu kulinarijos, man ji visiškai neįdomi, tačiau, jeigu aš nepadariau valgyti savo vaikui, aš neatlikau pareigos. Reikia galvoti, kaip vaikuose ugdyti pareigos jausmą. Beje, pareigą ugdyti galima irgi įdomiai,“ – samprotavo pedagogė.
G. Chomentausko teigimu, lietuviškoji auklėjimo tradicija labai skiriasi nuo vakarietiškosios. Vaikas ten neleidžia sau sukelti skandalo parduotuvėje, šantažuoti tėvų, mokytojų, nes jis žino ribas.
„Jeigu trimečiui tėvai sako, kad jis galės eiti miegoti, kai pavargs – nėra tiksliai nustatyto miego laiko. Tokiu atveju, mes turime sutrikusią šeimą, kuri nenustato vaikui elgesio ribų, menkai perteikia savo vertybes. Nors šeima atrodo labai demokratiška, šioje šeimoje vaikas auga nesaugus, jam yra neaiškios ribos“ – mano „Žmogaus studijų centro“ prezidentas.
Pasak G. Chomentausko, jei nežinai, kokio rezultato (žinių, gebėjimų, vertybių) nori pasiekti, jo tikrai nepasieksi. Jei nežinai, kokio lygio žinių norėsi iš vaiko po 12 metų mokymosi – tų žinių ir nebus.
Kalbant apie asmenybės ugdymą, moralinio vystymosi stadijas, jas taip pat būtina matuoti, naudojant tam tikrus instrumentus. Kaip pavyzdį, G. Chomentauskas paminėjo amerikiečių sistemą „K12“ – ji matuoja vaikų emocinę brandą ir prisiimtą atsakomybę už savo pačių veiksmus. Į kiekvienos disciplinos turinį yra įtrauktos priemonės, kurios ugdo vaiko atsakomybę ir tos atsakomybės prisiėmimą, tai ugdo tikrą savęs vertinimą. Ne agresija, ne priešprieša, ne maištas – o atsakomybė. „Svarbu – įsivardinti rezultatą, kurį norime pasiekti. Be rezultato – mes likimo žaisliukai,“ – įsitikinęs G. Chomentauskas.
Daugiau diskusijų kiekvieną mėnesį
Apskritojo stalo diskusija „Mokyklos ateitis – Lietuvos ateitis arba Sėkmingo žmogaus ugdymo link“ Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vyko balandžio 21 d. Joje dalyvavo LR švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas, „Žmogaus studijų centro“ prezidentas doc. dr. Gintaras Chomentauskas, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas bei daugiau nei 20 moksleivių ir jaunimo organizacijų atstovų, tiek pat mokyklų vadovų ir mokytojų.
Šių periodiškai vykstančių ciklo „Pakeliui į XXI-ojo amžiaus mokyklą“ diskusijų tikslas – ekspertų bei mokyklos bendruomenės atstovų dialogas apie mokyklos ir ugdymo problemas. Tai galimybė išgryninti moksleivių ir mokytojų lūkesčius bei abejones, bendradarbiaujant su švietimo ekspertais, dalyvauti kuriant XXI-ojo amžiaus mokyklą.
