Kartais jie mus veda iš proto, kartais su jais norime būti visą laisvalaikį. Kartais su jais net nesileidžiame į kalbas, o kartais labai norime išsipasakoti. Kartais jie mums padeda išspręsti problemas, kartais – jie tų problemų tik pridaro… Taip, kalbame apie tėvus.
Tėvai priklauso kitam pasauliui, jie gyvena, galvoja, elgiasi kitaip. Ne visada mes juos suprantame, ne visada galime pateisinti jų veiksmus, o jie, atrodo, nė nesivargina sugyventi su mumis.
Durų trankymai, šūksniai, ašaros, pyktis, „nekalbadieniai“ – tai pažįstama daugeliui. Atrodo, mūsų niekas nesutaikys su gimdytojais.
DELFI gatvė skuba patarti, kaip elgtis, kad pagaliau ne tik susikalbėtumėte, bet ir suprastumėte vieni kitus.
Pateikiame kelias „gero auklėjimo“ taisykles geriems tėvams. Duokite jas paskaityti tėvams ir galbūt jūsų santykiai pasikeis.
Leiskite būti kitokiu. Tėvai dažnai įsivaizduoja, kokie mes, vaikai, turėtume būti, kaip turėtume rengtis, kokiais dalykais domėtis, su kokiais draugais draugauti, kokią muziką mėgti, kokias studijas pasirinkti.
Dabar pamenu, kai viena suaugusi mergina, tik po penkiolikos metų smuikavimo, pasakė savo tėvams ir sau: „Ne, aš nenoriu groti smuiku. Jis mane nervina. Jūs manęs negirdėjote, kai sakiau, kad nenoriu.“
Taigi, tėvai visada nusivilia supratę, kad vaikas – tai ne jų norų tenkinimo įrankis, ne jų svajonių pildytojas.
Priimkite savo vaiką kaip savarankišką ir unikalią asmenybę. Nebauskite jo vien už tai, kad jis kitoks. Leiskite jam būti savimi. Tik leidus būti tuo, kuo jis yra, vaikas pasijunta saugus ir jo ryšys su tėvais itin sutvirtėja. Jis geriau žino, ko jis nori. Tik jis.
Leiskite klysti. Nebandykite apsaugoti vaikų nuo visko. Tik per savo sėkmes ir nesėkmes vaikas išmoksta gyvenimo pamokas. Taip įgyjama unikali ir nepakartojama gyvenimiška patirtis. Niekada po nesėkmės negrūmokite visažinio pirštu: „Na, ar nesakiau, kad taip ir bus. Reikėjo manęs klausyti.“
Priimkite vaiko nesėkmes, išgirskite jį ir palaikykite jį. Neatimkite vilties ir „neužklijuokite“ etikečių: „Nevykėlis“, „Nemokša“, „Kvailys“ ir kt.
Nebandykite išspręsti už vaiką jo gyvenimo sunkumų. Tai jo atsakomybė ir jis pats turi išspręsti tai. Taip išugdomas atsakingas ir savarankiškas žmogus.
Leiskite norėti. Dažnai tenka girdėti, kad, jeigu vaikas visko norės – tai tam galo nebus. Tai nereiškia, kad visus vaiko norus turite pildyti besąlygiškai. Ne. Jūs tiesiog turite įsiklausyti į vaiko norus, o ne juos neigti ar keisti.
Pvz., mergina nori išleistuvėms atviresnės suknelės, bet mama priešinasi jai ir sako, kad toji atrodys kaip paleistuvė. Vyksta išleistuvių vakaras mergina su jai nepatinkančia suknele visą vakarą jaučiasi be nuotaikos ir visą gyvenimą lieka kartus to vakaro atminimas. Leiskite vaikams norėti.
Aišku, turime pripažinti – nors norėti yra gerai, bet visgi ne viską galima pasiekti. Tačiau tik norėdami, mes siekiame, kad svajonės virstų tikrove.
Tai – mūsų gyvenimo variklis – mes tobulėjame, siekdami savo norų. Jiems išsipildžius patiriame pasitenkinimą, pajuntame savo galią, sustiprėja mūsų pasitikėjimas savo jėgomis bei padidėja savivertė.
Leiskite jausti. Mes dar nemokame rūpintis tiek savo, tiek savo vaiko jausmais. Jausmų nereikia gėdytis, bijoti.
Mes kartais net nesąmoningai stengiamės blokuoti kitų jausmus: „Tu tik nepyk“, „Neįsižeisk“. O juk žmogus turi teisę ir supykti, ir įsižeisti.
Taigi, paklauskite savęs, ar tikrai leidžiate jausti vaikams. Lietuvoje dabar daugėja jaunuolių, kurie apatiški, nieko nenori. Jie bijo reikšti savo jausmus net prie draugų.
Negi dabar prie draugų skųsiuosi? Negalima. Juk tai toks silpnumo požymis, o mūsų kompanijoje visi tokie tvirti…
Patiko, kai kolegė psichologė pasakė, kad vaikai dažnai daug jausmų užslepia, tiesiog nuryja, ir štai jausmai prasiveržia smurtu.
Vaikas net nežino, kad jis blogai elgiasi, tiesiog norėdamas išreikšti savo pyktį.
Jausti reikia visus jausmus ir jų neneigti.
Leiskite pasitikėti. Pasitikėjimas kitais išugdomas šeimoje. Būtent tėvai, rodydami savo pavyzdį, vaikus parengia visuomeniniam gyvenimui.
Paklauskite savęs, ar tikrai užtikriname vaiko saugumą (t.y. visapusį saugumą – emocinį, moralinį, psichologinį – o ne tik fizinį (maistas, drabužiai, kiti daiktai), ar laikotės žodžio (t.y. pažadėjote išleisti į diskoteką, bet vėliau nusprendėte, kad gal geriau pasisaugoti ir taip nuvylėte vaiką), ar esate patikimi (t.y. neišduodate vaiko paslapčių kitiems, o juk kartais netyčia būna, kad leptelite ir štai vaikas praranda pasitikėjimą jumis, daugiau galite nesitikėti, kad jis jums patikės savas paslaptis)?
Kurkime pasitikėjimo kupiną aplinką!
Sėkmės su dideliais vaikais (t.y. tėvais).
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
