Manęs niekaip neapleidžia mintys, kad aš jam per prasta… Jis iškalbus, simpatiškas, turi daug draugų, pažįstamų, visos merginos kovoja dėl jo dėmesio…
Aš būdama su juo negaliu atsipalaiduoti, bijau pasakyti kažką ne taip… Manau, kad tuoj jis pradės galvoti, kad esu tuščia asmenybė (nors tokia nesu). Jis dažnai man ką nors pasakoja, jo klausytis man labai įdomu, bet jei jis paprašytų papasakoti, ką nors įdomaus – tikrai sutrikčiau, nes, manau, kad neturėčiau ką…
Šiaip esu žmogus, gyvenantis emocijomis, su draugėmis jaučiuosi visai kitaip: galiu šnekėti ir šnekėti, fantazuoti, nusišnekėti, nebijau reikšti savo minčių. O su juo viskas kitaip, ir mane tas jausmas žudo…
Noriu, kad viskas tarp mūsų būtų nuostabu, kad būtume atviri vienas kitam, bet kartais manau, kad esu kompleksuota, savimi nepasitikinti bailė…
Nežinau, kaip save suimti į rankas, baigti save kamuoti tokiomis mintimis. Apie mūsų santykius galvoju visur: autobuse, namie, kur tik įmanoma…
Kai pagalvoju, kad kažkada teks susipažinti su jo draugais, tai taip mane gąsdina ta mintis… Bijau, kad jiems nepatiksiu…
Su juo mano protas „užsiblokuoja“ ir, atrodo, tai, ką žinau ar galėčiau papasakoti, akimirksniu kažkur išgaruoja…
Kaip suvaldyti savo mintis, kaip atsikratyti nuolat mane persekiojančios baimės?
ATSAKYMAS: būna tokių nykių gyvenimo periodų, kai imi abejoti savo vertingumu ir savo įdomumu. Pasijauti kompleksuota, jautri ir nervinga, išgyveni dėl visko. Nieko dar neatsitiko, o pas pačią galvoje jau kyla baisiausios mintys: esu neįdomi, su trūkumais, kompleksuota.
Aš nujaučiu, kad tavo viduje vyksta kova. Tu dvejoji, kaip jūsų su vaikinu santykiai susiklostys ateityje. Pažintis dar nauja ir dar toli gražu neaišku, ar jūs tikrai būsite drauge ilgesnį laiką.
Jis tau labai labai patinka. Puiku. Tu turi daug ką papasakoti draugėms, kartu pajuokauti, pakvailioti ir kartais pasijuokti iš savęs. Tai reiškia, kad esi ir šauni, ir įdomi.
Kažkodėl šios savybės tarytum dingsta, kai atsiduri greta jo. Kas atsitinka? Jaudintis arba pasimesti žmogiška, nes jaudinimasis ir lengvas susikaustymas visada liudija, kad kitas žmogus tau svarbus, gražus, mielas.
Bet kol kas abejoji, ar jam patinki. Daugelis iš mūsų galvoja:
„oi, jeigu būčiau linksmesnė, jam labiau patikčiau, jeigu būčiau aukštesnė (arba žemesnė), gal tada jis mane išsirinktų, jeigu būčiau protingesnė arba naivesnė, jam patiktų“.
Visa tai – tik mūsų išsigandusios ir įsimylėjusios sielos gelbėjimosi šūksniai. Noriu tave paguosti.
Jeigu jūs patikote vienas kitam, tai dėl tikrų dalykų, o ne dėl įsivaizduojamų.
Tu sukėlei jo susidomėjimą. Ir nereikia pasakoti jokių istorijų, anekdotų ar eilėraščių, kad dar labiau jam patiktum. Nesistenk būti kaip jis. Tiesiog jis – geras pasakotojas, o tu – gera klausytoja.
Nebūtina kaip nors ypatingai elgtis, susitikus jo draugus. Pakaks pradžiai ir paprasto „labas“.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
