Draugų neturiu daug, labai norėčiau jų susirasti daugiau. Tačiau ar rūkymas tinkamas būdas jų ieškoti? Kodėl kartais taip sunku atsispirti nepradėjus rūkyti?
Mūsų mokykloje yra trys susibūrimo vietos: valgykla, foje ir rūkykla. Visus mokinius šios vietos sujungia. Valgykloje renkasi alkanieji. Dažnai jie renkasi ten pat kiekvieną pertrauką ir trinasi prie stalų.
Foje susirenka žmonės mėgstantys bendravimą. Jie stovi grupelėmis ir kalba, juokauja, draugiškai stumdosi ir panašiai. Na, o „rūkykloje“ paauglius jungiantis faktorius yra spjaudymasis ir nikotino traukimas į plaučius. Visgi „lenkiu galvą“ prieš „rūkyklą“, kurioje lankosi daugiausiai 7-12 klasių mokinių.
Esu matęs daug socialinės reklamos plakatų – tipo „Nerūkyk“… Blogiausia, kad tipo… Visos tos reklamos teigia, jog rūkymas pats blogiausias dalykas pasaulyje, kad „rūkoriai“ miršta anksčiau, kad jie dažniau serga…
Tačiau kartais pagalvoju, jog gyvenimas irgi žudo: persivalgymas, peršalimas, išsigandimas – vis daugiau dalykų žudo arba bent jau trumpina gyvenimą. Tai kam save apriboti? Draugų turėti juk kur kas „kiečiau“, nei pamokslauti sau ir kitiems apie sveikatą. Kai taip galvoju, atsispirti cigaretėms būna sunkiausia.
Sunku ne tik dėl to: mėgstu parduotuvėse prie kasų perskaityti užrašus ant cigarečių pakelių. Ant kuprinės esu prisisegęs užrašą „Rūkymas žudo“. Renku tuos tekstukus. Tai darydamas jaučiu, jog balansuoju tarp gėrio ir blogio. Taip patikrinu savo valią.
„Ar dar ilgai atsispirsiu?“ – nuolat galvoju. Juk esu jaunas, kodėl gi nepabandžius? Taip pat nesuprantu, kaip galima priprasti rūkyti ir niekaip negalėti mesti. Kai kurie tėvų draugai skundžiasi, jog viską atiduotų, kad tik užtektų jėgų mesti rūkyti. Keista… Nieko viliojančio.
Kalbant apie tėvus, jie abu nerūko. Šaunuoliai. Manau man nepatiktų, jei jie rūkytų. Nepatiktų visų pirmą dėl dvokiančių namų. Antra, seniai būčiau nuknisęs iš tėvų cigaretę ir prasirūkęs jau seniai seniai…
Trečia – tėvų dantys būtų geltoni, o drabužiai „prisigėrę“ smarvės. Ketvirta – neparūkę jie darytųsi irzlūs. Penkta – aktyvus rūkymas kainuoja. Ech, kiek daug faktų galima sugalvoti kitam, bet dažniausiai nepagalvoju, jog didesnę dalį argumentų galėčiau pritaikyti sau.
Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką: dauguma kiečiausių mokyklos vaikinų, dėl kurių panos tiesiog alpsta, reguliariai rūko. Mūsų klasėje merginų ir vaikinų yra apylygiai, tačiau daugiau rūkančių yra tarp merginų. Daug paauglių rūko dėl noro lengviau susibendrauti. Rūkymas tampa veikla kuri jungia žmones.
Tačiau juk tai kvaila. Yra daug geresnių ir prasmingesnių veiklų, kurios galėtų jungti. Žinoma, kalbu ne apie domėjimąsi matematika, o tarkim krepšiniu, automobiliais, kinu ir panašiai.
Prisimenu save vaikystėje. Dieve, koks tada buvau naivus. Maniau, jog visas pasaulis rožėmis klotas. Kad nėra blogio. Kad Dievas išsprendžia visus rūpesčius.
Nesuprasdavau, ką reiškia kentėti dėl patinkančios merginos, nemaloniai jaustis, kai tave pašiepia, nesuprasdavau net tų, kurie keikiasi, nors dabar kartas nuo karto iš mano lūpų išsprūsta vienas kitas keiksmažodis.
Vaikystėje buvau įsitikinęs, jog rūko tik blogi žmonės, kad su jais negalima bendrauti. Anksčiau buvau įsitikinęs, jog rūkymas – ne man ir kad aš niekad gyvenime nepradėsiu. Galbūt taip galvodavau todėl, kad nerūkantys tėvai man buvo autoritetu.
Dabar yra kitaip: pasitaiko momentų, kai norisi patirti kažką naujo, kai norisi pabandyti vieną ar kitą neišbandytą dalyką. Kai norisi visiems nebyliai pareikšti: „pažiūrėkite, aš ne toks šventuolis, kokiu mane įsivaizdavote“. Kartais net turiu kovoti su tokiomis mintimis ir bandyti nepasiduoti cigarečių įtakai.
Dar vienas dalykas, dėl ko kartais mąstau pradėti rūkyti, yra dūmų skleidžiamas kvapas. Neslėpsiu, jis man patinka. Kartais net vilioja. Nežinau kodėl, bet cigaretės man lyg ir nesmirda.
Tik kai bendrauju su ką tik parūkiusiu žmogumi, iš jo burnos „eina“ toks dvokas, kad darosi labai nemalonu. Tada pagalvoju, ar verta aukotis ir vėliau versti nemaloniai jaustis kitus.
Kai žmonės atsispiria pagundoms, dalykams, kurie išoriškai atrodo gražūs, žmogus pasidaro stipresnis. Kai gali pasakyti tvirtą „ne“ rūkymui, gali tą patį pasakyti ir narkotikams, ankstyvam seksui, siūlymui prisigerti ir kitiems negeriems dalykams.
Noriu būti stiprus žmogus ne tik paauglystėje, bet ir ateityje. Todėl nepasiduosiu pagundoms – nepradėsiu rūkyti. O jei kada ir pabandysiu, tai tikrai ne todėl, kad noriu atrodyti „kietas“. Tai apgailėtina.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
