Daugeliui pavasaris asocijuojasi ne su atgimstančia gamta ir ne su išvykomis prie ežero. Nors oras švelnus ir gundantis, tu privalai kankintis prie konspektų ir kompiuterio, besiruošdamas/-a sesijos, abitūros, stojamiesiems, semestro pabaigos egzaminams.
Seniausiai su draugais susitarei žodį „egzaminas“ keisti į kokį nors švelnesnį terminą kaip „pragaras“? Negali atsipalaiduoti, nes net naktinis sapnuoji, kaip
„susikerti“? Besimokant tave ištinka isterijos priepuoliai, vos pamačius, kad knygoje nėra paveiksliukų?
Tave tikriausiai kaip ir minią kitų bedalių kankina egzaminų baimė.
Šiame straipsnyje trumpai pabandysiu aptarti egzaminų baimės priežastis, o atvirai atsakęs/-iusi į pateiktus klausimus, sužinosi, ar esi labai įsitempęs/-usi ir ar kojos, sprendžiant užduotis, nepakiš per didelis jaudulys:
1. Tu visuomet mokaisi tiek, kiek Tau atrodo reikalinga ir būtina.
Jeigu į šį klausimą atsakei „Taip“, tai tu pasitiki savo žiniomis. Mokaisi tai, kas tau įdomu. Taip pat lengvai įsisavini ir tą informaciją, kuri nėra itin įdomi, tačiau visgi privaloma.
Tu nejauti vidinio diskomforto, kad kažką nepakankamai moki. Tiesiog realiai supranti savo gabumus.
Tai blaivus mąstymas, kuris neleidžia įgrimzti į didelį baimės ir panikos liūną. Tu supranti gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra. Tinkamas posakis: „Egzaminai ateina ir praeina.“
2. Tu visuomet rungtyniauji ir bandai būti geriausias/-ia iš visų.
Į šį klausimą atsakei „Taip“? Rungtyniavimas nėra blogai, tačiau viskas turi turėti ribas. Dažnai baimę ir vidinį nepasitenkinimą dėl nepasisekusių egzaminų išgyvena ne tie, kurie vidutiniškai mokosi, o tie, kurie siekia tobulybės.
Šis tobulybės siekimas kartais ar dažnai būna perdėtas. Juk neįmanoma visų dalykų mokėti puikiai. O jeigu ir įmanoma – tai jau tikrai talentingiems žmonėms, kurių tikrai nėra tiek jau daug.
Tie, kurie rungtyniauja ir siekia būti geriausiais iš geriausių, dažnai pasineria į mokslus ir pamiršta kitus poreikius – šeimą, draugus, savo mėgstamus užsiėmimus ir kt.
Toks izoliavimasis nuo artimų žmonių yra kenksmingas, nes visgi socialinė ir moralinė bei emocinė parama svarbi prieš ir po egzaminų. Taigi, pasiūlymas – raskite laiko savo pomėgiams ir draugams.
3. Tau itin svarbi tavo draugų nuomonė ir reakcija į tai, kaip tu mokaisi.
Jeigu atsakei į šį klausimą „Taip“, tau svarbi tavo draugų nuomonė. Kitų nuomonė išties yra svarbi, tačiau visgi lemiamus sprendimus mes turime priimti patys.
Kartais įvyksta grandininė reakcija – „visi mokosi kaip pamišę ir aš taip pat“. Šis elgesys, kai elgiamasi kaip kiti, nėra veiksminga priemonė nuo streso. Priešingai – tai dar labiau didina įtampą, nes tu pradedi laukti „signalo“ iš aplinkos, ką toliau daryti, kaip elgtis, ką ir kiek mokytis.
Bandydamas/-a neatsilikti nuo kitų, tu nesusikoncentruoji, ko tau iš tiesų reikia, kad tavo mokslo rezultatai būtų geri.
Tu puoli klausti patarimų apie egzaminų ruošimąsi, iššvaistai daug vertingos energijos ir brangaus laiko, o rezultatas – krizė, nuovargis.
Ką daryti šioje situacijoje? Manau, kad svarbiausia pasirinkti sau tinkamą mokymosi metodą. Tai, kad vienam ar kitam padeda kažkokie metodai – tai dar nereiškia, kad jie veiksmingi bus ir tau.
Taip pat labai svarbu atsiriboti nuo kitų žmonių vertinimų. Kartais ar dažnai jaunimas tikrai puola patarinėti, nurodinėti, pvz., „o tu geriau mokykis naktį, tada ramu“, „o ką tu skaitydamas nesižymi esminių faktų. Nesatsiminsi nieko“.
Tie patarimai, vertinimai – iš kiekvieno lūpų skirtingi. Tu gali kaip voverytė įsisukti į begalinį vertinimų liūną.
Pasiūlymas – ramiai sugebėk išklausyti kitų nuomonę, tačiau klausykis savo vidaus, juk tu pats/-i save pažįsti geriausiai ir pats/-i žinai, kas tau geriausiai tinka.
4. Tau itin svarbi tėvų nuomonė ir reakciją į tavo mokymąsi.
Atsakei „Taip“? Tai gal pats sunkiausias klausimas. Pabandysiu į jį atsakyti ir pakomentuoti. Tėvų nuomonė tikrai nėra nesvarbi, tačiau panašiai kaip ir draugų bei kitų bendraamžių nuomonė ji yra ne tavo.
Nieko nėra sunkiau, kaip tėvų nesupratingumas. Dažnai tėvai trokšta, kad mums būtų geriau, bet kartais ar dažnai persistengia. Stengiasi mums kas žingsnį rodyti pirštu, ką daryti, kaip elgtis, ką rinktis.
Skaudu, kai jaunimo negirdi tėvai. Pvz., abiturientas nori stoti į tapybą, tačiau tėvai, dirbantys teisės srityje, nori savo vaiką matyti teisininku. Ką daryti, kad tėvai labiau įsiklausytų į mūsų poreikius?
Jau ne pirmą kartą tai sakysiu, tačiau manau, kad turiu. Pirma, su tėvais reikia ramiai ir pakančiai pasikalbėti apie savo poreikius ir norus. Pokalbį pradėkite ne nuo savęs, o nuo tėvų. Pasiteiraukite, ar jie laimingi. Kai pokalbis pradės rištis, paklauskite, kuo jie norėjo būti, kai buvo tavo amžiaus. Leisk jiems sugrįžti į jaunystės dienas.
Tuomet, kai jie pasijus išklausyti, paklausk, ar tėtis ar mama yra laimingas/-a, dirbdami dabartinį darbą. Tik po tokios įžangos gali pradėti kalbėti apie savo laimę, savo poreikį (pvz. studijuoti tapybą).
Niekas nesukelia tokios didelės įtampos ir baimės kaip nemėgstamo dalyko egzaminas, visiškai neartimas pasirinktas profesinis kelias. Vėlgi pasiklausk savęs, ko tu iš tiesų nori.
Kiekvienas egzaminas yra savo paties išbandymas. Tai tikrai nėra lengva, tačiau pakeitus požiūrį ir nežiūrint į tai, kaip į žūtbūtinį dalyką, viskas palengvėja, supaprastėja ir … tiesiog viskas savaime „praplaukia“.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
