Šiuo metu mes gyvename įtemptą gyvenimą konkurencijos kupiname pasaulyje. Saugumas čia nėra garantuojamas. Viskas kinta kas akimirką. Mes jaučiamės nesaugūs mokykloje, darbe, net bendraudami su draugais. Abejojame savimi, nepasitikime aplinkiniais, lyginame save su „laimės kūdikiais“. Pavydime.
Pradedame pykti ant tėvų, draugų ir kitų žmonių, kad gyvenimas netoks, kokio mes norėtume. Kad viskas kartais krenta iš rankų, kad nepasiekiame, ko norime arba ko iš mūsų tikisi.
Šiame straipsnyje pateiksiu kelis receptus kaip sustiprinti pasitikėjimą savimi.
Manyk, kad turi jėgų kontroliuoti savo mintis.
Jei manai, kad negali valdyti savo minčių ir jausmų, tuomet nuolat pasijunti bejėgis. Tau atrodo, kad tavo gyvenimas nebepriklauso tau. Jeigu jau nusiteikei, kad nesi tinkamas į teisėjus, patikėk – juo niekada ir netapsi. Nors ir gali bandyti ir prievartauti save begales kartų. Nepavyks. Keisk požiūrį į save. Tu tinki tapti mokytoju? Tai gal ir tapk juo. Tau patinka reklamos sritis? Pirmyn!
Išmok teisingai vertinti tikrovę.
Išmok mėgautis savo gyvenimu čia ir dabar. Neleisk sau nugyventi pusę gyvenimo ir nieko nenuveikti. Laikas yra brangus. Atsisakyk noro viską pertvarkyti ir pakeisti taip, kad tik Tau būtų patogu gyventi. Taip Tu iššvaistysi daug energijos ir laiko.
Kaip tai atlikti? Eidamas stebėk aplinką. Pasimėgauk naujais dienos atradimais – knygyne pavartyta (ar net nusipirkta) nauja knyga, nauju pastatu, pražydusiomis gėlėmis, mama, kuri vedasi mažą vaikutį už rankos ir t.t. Šie nesudėtingi dalykai Tau leis įprasminti gyvenimą, atitolins blogas mintis, neleis paskęsti rutinoje.
Įvertink savo žodžius.
Mes labai mėgstame vertinti. Pabandyk “sugauti’ save sakantį tokius žodžius: „bjaurus oras“, „iš Tavęs jokios naudos“, „jis toks negražus“ ir kt. Išmok stabdyti save kas kartą, kai jauti, kad tampi pernelyg kritiškas/a ir reiklus/i.
Pakeitęs savo kalbą, pakeisi ir santykį su tikrove. Atsisakęs išankstinio neigiamo nusistatymo, išvengti nusivylimų, kad yra ne taip, kaip Tau norėtųsi.
Nebūk kategoriškas/a.
Mes esame skirtingi. Tačiau kam pykti ant žmogaus, kuris suvokia ir mato pasaulį visai kitaip nei Tu. Mes visi skirtingi. Kuo mažiau Tave tai erzins, tuo laimingesnis būsi, bendraudamas tiek su kitais, tiek su savimi pačiu. Tuomet Tu imsi nesikrimsti dėl tų dalykų, kurių negali pakeisti, nebeniurzgėsi, o pradėsi veikti.
Pamėk savo gyvenimą.
Išmok matyti tai, ką mato kiti. Tai siejama su adaptacija ir empatija. Būk toks, koks esi. Net jei kitiems tai nepatinka, lai jie verda savo pyktyje vieni. Tu neprivalai “sugerti” visų neigiamų emocijų iš kitų ir perimti jų blogą nuotaiką.
Tu sąmoningai džiaugsiesi kiekviena diena. Visi įvykiai, sutikti žmonės, net ir patirti negatyvūs jausmai negalės sunaikinti vidinio mėgavimosi gyvenimu. Viskas praeina, net ir didžiausios nesėkmės praeina… džiaugsmai taip pat.
Atsikratyk polinkio vertinti, apžiūrinėti, nagrinėti ir aiškinti pasaulį.
Kai atsikratysi šio polinkio, pastebėsi, kad savo energiją nukreipi į veiksmus, malonumus, meilę. Tai, kas teikia Tau pasitenkinimą ir įprasmina Tavo gyvenimą. Ar Tau teko stebėti, kaip kalba žmogus, kuris viską žino? Jis po pusvalandžio tampa toks atgrasus ir neįdomus. Ar ne? Jei kalbi, kalbėk trumpai ir tik tai, ką galvoji. Nieko nėra nenuoširdžiau, kaip kalbėti apie kitus, bet ne apie save…
Į santykius su žmonėmis žiūrėk kaip į kintantį procesą.
Tai labai svarbu. Kai bendrauji su žmogumi, manyk, kad ši akimirka tobula. Penkiasdešimt procentų bendravimo kokybės lemi Tu. Manydami kad žmonės niekada nepasikeis arba nedings, mes dažnai patiriame išsiskyrimo ir netekties krizes.
Ypač skaudu, kai baigiasi meilė, ir du žmonės skiriasi… Jaunam asmeniui – tai didelis skausmas ir jo jausmų išbandymas. Jame verda įvairialypiai jausmai. Menkavertiškumas, kaltės jausmas. Ir mergina, ir vaikinas visada klausia savęs, ką aš ne taip padariau? Gal man reikėjo daryti tą ir tą … Tada būtų buvę gerai…
Šios abejonės ir jausmai – neviltis, skausmas, kaltė, pyktis ir kiti – mus įkalina. Mes prarandame pasitikėjimą kitais. Mes tampame atsargūs ir budrūs, sukaustome save, kad daugiau taip beprotiškai nebemylėti nieko ir niekada… Mes dažnai pamirštame buvusias gražias akimirkas.
Siūlau mėgautis šią akimirką esančiais santykiais ir juos puoselėti. Kodėl tiesiog nebūti laimingiems dabar? Gal tik šiandien mums ir lemta būti kartu?
Susitaikyk – visada bus snobų, keistuolių, nusikaltėlių, prietaringų, fanatikų ir kitokių žmonių, kurių Tu nemėgsti.
Neverta jų vadinti „blogais“. Tu jiems taip pat atrodai „blogas“. Siūloma paprasčiausiai suteikti jiems galimybę egzistuoti jų pačių susikurtame gyvenime ir neleisti jiems drumsti Tavo ramybės. Juk Tu jų nepakeisi ir jie Tavęs nepakeis. Ar ne?
Liaukis žiūrėti į kitus kaip į savo nuosavybę.
Atsikratyk minties, kad draugai, tėvai ar mylimasis/oji priklauso Tau. Žinok, kad jie laisvi kaip ir Tu. Turi teisę būti savimi. Nesistengdami valdyti kitų, mes išvengiame nereikalingų rūpesčių ir savęs kankinimo. Juk, jei matysime, kad žmonės elgiasi ne taip, kaip mes jiems “leidžiame”, visuomet jausimės bejėgiai. Net patys artimiausi žmonės yra kitokie, jie gali nesiklausyti mūsų…
Neleisk niekam Tavęs keisti ir pats venk duoti pastabas.
Pastangos nuolat taisyti kalbančius, kritikuoti menkiausius netikslumus – labai brutalus ir žalingas įprotis. Taisydami kitų kalbą, mes mėginame įteigti, kad žinome, kaip kitiems elgtis, tarsi siūlom jiems pasitarti dėl kiekvieno poelgio.
Kai kas nors duoda pastabą, Tu pasiteirauk: „ Jūs manote, kad žinote, ką turiu kalbėti.“
Vaikai, kuriems nuolat daromos pastabos, užsisklendžia, vengia bendrauti. Jie jaučia menkavertiškumą ir praranda pasitikėjimą savo jėgomis. Tėvai mano, kad tai netgi labai puikaus auklėjimo pavyzdys. Iš tiesų mus tai erzina ir mes stengiamės pabėgti nuo “amžinai teisių” tėvų, pradedame įrodinėti, kad mes esame… Gal kartais ir nebrandžiais būdais… Bėgame iš namų… Siūlau išmokti kalbėti nuoširdžiai, nežarstyti kitiems patarimų.
Mes kuriame savo gyvenimą. Menkavertiškumo pojūtis apima tada, kai prarandame pasitikėjimą savo jėgomis, kai nebeieškome vidinio tvirtumo ir nusiviliame savimi, kitais ir gyvenimu. Linkiu neprarasti tikėjimo savo jėgomis.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis,
Rasa Kuodytė-Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės konsultantės el. paštu kuodyte@centras.lt
